Vilniuje – Afrikos autorinio kino tėvu vadinamo režisieriaus filmų retrospektyva

Gegužės 19-ąją „Skalvijos“ kino centre prasidės Senegalo kino kūrėjo Ousmano Sembène (1923–2007) filmų retrospektyva. Sembène yra svarbi figūra Afrikos kino istorijoje, režisierius vadinamas Afrikos autorinio kino tėvu.

Retrospektyvoje pristatomi septyni svarbiausi O. Sembène filmai, sukurti 1963–1988 metais. Juose pasakojama apie prancūzų kolonijinį palikimą, politinės nepriklausomybės padarinius, patriarchalinę sistemą, korupciją, įtampas tarp afrikietiškų tradicijų ir vakarietiškų vertybių. Režisierius kūrė ne Europai, jo darbuose justi kritiškas žvilgsnis, pašaipa, kvietimas reflektuoti.

Dar viena svarbi tema – moterų teisės, ji atsispindi visuose Sembène filmuose. Režisierius tikėjo, kad moterų emancipacija yra būtina siekiant tapti pažangia visuomene.

Retrospektyvos vaizdo klipas čia.

Karjerą pradėjęs kaip rašytojas (lietuviškai pasirodė dvi jo knygos „Dvi nendrelės“ ir „Pašto perlaida“), būdamas keturiasdešimties Sembène ėmė kurti kiną norėdamas pasiekti platesnę Afrikos žemyno šalių auditoriją. Filmus jis vadino vakarine tautos mokykla.

Iki 1960 metų kolonizuotose valstybėse buvo ribojama raiškos laisvė – vietos gyventojams buvo draudžiama filmuoti Afrikoje, kitaip tariant, žmonės negalėjo savęs filmuoti ir pasakoti savo istorijų. Senegalui ir kitoms kolonizuotoms valstybėms paskelbus nepriklausomybę, situacija pasikeitė.

Nuo pirmojo profesionalaus filmo Afrikoje iki istorijos refleksijos

Trumpametražis „Važnyčiotojas“ (1963) laikomas pirmuoju profesionaliu filmu, sukurtu režisieriaus iš Afrikos. Retrospektyvoje bus rodomas drauge su O. Sembène debiutu „Juodaodė iš...“ (1966) – pirmuoju ilgametražiu filmu, sukurtu režisieriaus iš Afrikos ir pelniusiu tarptautinį pripažinimą. Sembène tapo pirmuoju ne prancūzų kūrėju, kuriam buvo įteikta Jeano Vigo premija.

Jauna senegalietė Dijuana išvyksta į Prancūziją dirbti aukle turtingoje prancūzų šeimoje. Tikėdamasi geresnio gyvenimo, ji netrunka suprasti, kad pateko į spąstus. „Prancūzija man – tai virtuvė, svetainė, vonia ir miegamasis.“ Pažeminta ir prislėgta kasdienybės, Dijuana grimzta į prisiminimus ir liūdesį. Dijuanos istorija atspindi tuo metu augusią migracijos bangą, kai afrikiečiai ieškojo geresnių galimybių Europoje, tačiau tapdavo išnaudojimo aukomis.

„Filme ne tik kritikuojamas kolonializmas, tai yra vienas iš pirmųjų Afrikos kino kūrinių, nagrinėjančių moterų padėtį pokolonijinėje visuomenėje. Tuo metu Afrikos kine moterys dažnai buvo vaizduojamos kaip pasyvios figūros, tačiau Sembène suteikia Dijuanai subjektyvumą – istorija pasakojama iš jos perspektyvos“, – teigia „Skalvijos“ programų vadovė Laura Bartusevičiūtė.

„Pinigų perlaida“ (1968) – Prancūzijos ir Senegalo bendros gamybos filmas, dėl to buvo sukurtos dvi šio filmo versijos: viena – prancūzų kalba, kita – volofų. Ši juosta tapo pirmuoju ilgametražiu filmu, kuriame kalbama viena iš Afrikos kalbų. Įdomu, kad melui ir apgaulėms filmo veikėjai vartoja prancūzų kalbą.

Pagrindinis filmo „Užkeikimas“ (1975) veikėjas – Senegalo verslininkas El Hadji, kurį vestuvių naktį netikėtai ištinka impotencija – xala. Ieškodamas pagalbos vyras kreipiasi į šamanus ir dvasinius gydytojus, tačiau tai tampa tik negandų pradžia. Ima aiškėti El Hadji apgaulės versle, kyla problemos šeimoje. Filmas satyriškai atskleidžia vietinio elito veidmainystę pokolonijinėje Afrikoje ir iš opresorių perimtas galios struktūras, kurios ir toliau nepaiso vietinių tradicijų ir kultūros.

„Impotencija – pagrindinis filmo simbolis – reiškia ne tik fizinę negalią, bet ir moralinį bei politinį bejėgiškumą. El Hadji kūnas tampa ženklu: jo nesugebėjimas atlikti „vyro vaidmens“ atspindi naujai susikūrusios valdžios nesugebėjimą valdyti valstybės nepriklausomai ir sąžiningai. Xala – ne tik asmeninė problema, bet visos pokolonijinės sistemos sutrikimas. Kartu tai rodo, kaip nesibaigiantis kolonializmas transformavosi į naują kolonializmą, kurį vykdo vietinis elitas, taikydamas vakarietiškas vertybes ir normas“, – sako L. Bartusevičiūtė.

„Tiarojės stovykla“ (1988) – vėlyviausias iš pristatomų filmų. Jame atkuriamas 1944 metų istorinį įvykis – Tiarojės žudynės Senegale, kai kolonijinės Prancūzijos kariuomenė nužudė iš fronto grįžusius karius. Antrojo pasaulinio karo metu tūkstančiai Afrikos vyrų buvo išplėšti iš savo namų ir mobilizuoti į Prancūzijos armiją. Drąsiai kovoję Europos frontuose, išgyvenę siaubingomis sąlygomis, grįžę namo buvo išduoti ir pamiršti. Po karo į Tiarojės stovyklą perkelti kariai laukė demobilizacijos ir pažadėtų išmokų už karo tarnybą, tačiau juos pasitiko sunkios gyvenimo sąlygos, maisto ir drabužių trūkumas, o pelnytas atlygis buvo gerokai mažesnis nei žadėta. Nusivylę ir pažeminti kariai ima maištauti, reikalaudami teisingumo ir sąžiningumo, tačiau viskas baigiasi tragiškai.

Filmus pristatys politologė Giedrė Biržytė, kino kritikė ir programų sudarytoja Aistė Račaitytė, menotyrininkė Karina Simonson. Filmai bus rodomi su lietuviškais ir angliškais subtitrais.

Retrospektyvą organizuoja „Skalvijos“ kino centras ir „Vaizdų kultūros studija“. Partneris – „Cineteca di Bologna“. Projektą finansuoja Lietuvos kino centras.

Organizatorių pranešimas spaudai.

Viršelyje – kadras iš filmo „Važnyčiotojas“ (1963).