„Sidabrinės gervės naktyse“ – filmo „Sesės“ aktoriai: lietuviškas kinas nuėjo labai toli – teliko išmokti jį vertinti

„Sidabrinės gervės naktys“ kelionę po Lietuvą baigs Ežerėlyje, Trakuose, Kėdainiuose ir Šiauliuose. Tai – paskutinė galimybė pasimėgauti apdovanojimais įvertintu lietuvišku kinu ir susitikti su jo kūrėjais bei aktoriais. Filmų peržiūroms Lietuvos miestuose artėjant – pokalbis su būsimų renginių svečiais: filmo „Sesės“ aktoriais Agne Kaktaite ir Giedriumi Kiela.

Visą vasarą „Sidabrinės gervės naktys“ žiūrovus skirtinguose miestuose kvietė žiūrėti geriausius pastarųjų metų lietuviškus ilgametražius, trumpametražius ir studentų filmus. Viena laukiamiausių vakaro dalių – tradicija tapę susitikimai su mėgiamų filmų kūrybine komanda, galimybė užduoti klausimus, sužinoti apie kino aikštelės užkulisius. Jau netrukus Kėdainiuose su žiūrovais susitiks aktorius Giedrius Kiela, o Šiauliuose apsilankys aktorė Agnė Kaktaitė. Abu vakarus žiūrovai galės išvysti ir filmą „Sesės“, kuriame šie aktoriai kūrė pagrindinius vaidmenis.

– Kaip jaučiatės nuo „Sesių“ pristatymo užsienyje ir Lietuvoje praėjus daugiau laiko, nuslūgus emocijoms, prabėgus premjeroms? Kokios mintys šiandien kyla galvojant apie filmavimus, galutinį rezultatą?

G. K. Jaučiuosi gerai. Prisimenant filmavimus, džiaugiuosi aukšta darbo kultūra, sklandžiu procesu. Atmintyje įstrigo įdomus pasiruošimo procesas, kai kūrėme filme net nevaizduojamas personažų priešistores. Manau, kad tai davė daug aktorinio gylio, kurį pastebėjo ir užsienio žiūrovai bei komisija, Lokarne mus įvertinusi „Sidabriniu leopardu“. Matyt, jis ir buvo didžiausia mūsų, kaip komandos, dovana.

A. K. Neseniai dar kartą peržiūrėjau filmą. Norėjosi pamatyti jį atskirai nuo premjerų užsienyje ir apdovanojimų šurmulio, taip pat ir nuo savo pačios lūkesčių, koks tas filmas galėjo būti – dėl kitokio montažo ar nufilmuotų, tačiau nepanaudotų scenų. Nors filmas uždarytas ir „suspaustas“ vienos šeimos tragedijoje, jame pamačiau švelnų režisieriaus požiūrį į dvi seseris, kai kamera fiksuoja jų stambius planus – juose matau viltį ir erdvę keistis. Pradžioje tos vilties neužfiksavau arba jos mačiau daug mažiau.

– „Sesių“ premjeros vyko skirtingose šalyse, daugybė seansų rodyti ir Lietuvoje. Koks jausmas gyvai susitikti su žiūrovais? Gal yra buvę netikėtų komentarų ar reakcijų, kurios nustebino, palietė?

G. K. Labai džiaugiuosi, kad susidomėjimas autoriniu kinu Lietuvoje auga, vis daugiau žmonių susirenka į tokius seansus. Susitikti su žiūrovais gyvai – visuomet smagu. Kiekvienas klausimas yra svarbus, įdomu klausyti ir suprasti, kas svarbu žiūrovui.

A. K. Lokarne viena moteris įvardijo, kad jai scena, kurioje mama ilgai žiūri į miegantį savo vaiką po tragedijos, buvo viena paveikiausių. Kai manęs paklausė, kaip joje jaučiausi aš, supratau, kad labiau akcentavau ne kaip ją filmavome, o kaip aš ją matau filmo kontekste. Man tas momentas yra labai sunkus – juk ten mama, mažesnė už savo dukrą – ji nieko nepadarė, kad ją išgelbėtų ir dabar stebėdama kiekvieną vaiko kvėptelėjimą yra labi trapi – mažesnė už mažą.

Buvo ir juokingų momentų, pavyzdžiui, kai žiūrovas Marijampolėje, stebėdamas filmo atsikartojančią sceną, galvojo, jog sugedo technika arba, kad režisieriui įvyko „lepsusas“ ir ta pati scena filme buvo palikta du kartus. Kaune vienam žiūrovui pritrūko parodyto romano su sesers vyru, sakė, kad būtų buvę įdomu pamatyti tą porą kartu. Klausydamas žmonių nuomonių ir komentarų supranti, kokia skirtinga publika, žmonės ir kaip skirtingai, su skirtingu nusiteikimu ir pasiruošimu žiūrovai stebi filmą.

– Koks jūsų santykis su lietuvišku kinu – užaugot jį žiūrėdami, ar atradot jau vėliau, pradėjus dirbti?

G. K. Augau su lietuvių kuriamais filmais. Tuo metu buvo dar kitoks kino aukso amžius, – būdami okupacijoje, filmais, kaip ir spektakliais, rasdavome būdų išreikšti save Ezopo kalba, taip priešintis nužmoginančiam režimui. Vieno mylimiausio filmo tikrai neišskirsiu, bet šiandien labai džiaugiuosi naująja jaunų kino kūrėjų karta, formuojančia globaliai aktualias istorijas, kuriose slypi daug mūsų dar neišgvildento identiteto. Manau, kad tai domina ir tarptautinę kino bendruomenę.

A. K. Augau su neseniai išėjusiu Deividu Lynču – jo darbai žavėjo savitumu, taip pat Larsu Von Trieru. Lietuviškame kine žavėjo ankstesnieji A. Puipos, Š. Barto darbai. Deja, „užaugusi“ ir sužinojusi, kaip kuria kai kurie režisieriai, kad ir Larsas Von Trieras ar Šarūnas Bartas, nebegalėjau žiūrėti jų filmų, atsieti jų nuo kūrimo metodikų. Nepritariu, kad filmas yra gyvenimas ir kad brutalus elgesys su aktoriais ar aplinka pateisina kuriamo filmo kokybę.

– Lietuviškas kinas pastaraisiais metais – koks jis? Kuo galime pasidžiaugti, o kur dar yra vietos pasitempti?

A. K. Pastaraisiais metais labai džiugina veržli jaunoji karta – Marija Kavtaradze, Laurynas Bareiša, Saulė Bliuvaitė, Vytautas Katkus. Visi jie turi savo unikalų ir autentišką požiūrį, kuria išskirtinius autorinius darbus.

G. K. Labiausiai pasitempti šiuo metu reikia mums patiems – vertinant lietuvišką kiną. Jį pastebi ir apdovanoja, įdėmiai analizuoja, į pasaulinį kontekstą įveda užsienio kritikai, komisijos ir spauda. Beliko mums suprasti, kaip toli nuėjo ši meno šaka Lietuvoje, ir kokią didžiulę kultūrinę vertę ji kuria pasaulyje.

„Sidabrinės gervės naktys“ vyks:

– rugpjūčio 22 d. – Ežerėlyje (svečiuose – aktorė Vaidilė Juozaitytė)

– rugpjūčio 22 d. – Trakuose (svečiuose – režisierius Arnas Balčiūnas)

– rugpjūčio 23 d. – Kėdainiuose (svečiuose – aktorius Giedrius Kiela)

– rugsėjo 12 d. – Šiauliuose (svečiuose – aktorė Agnė Kaktaitė)

Pilna festivalio programa: https://sidabrinegerve.lt/festivalis/

Festivalio anonsas: https://bit.ly/44W9y6S

Renginiai atviri ir nemokami. Renginiuose bus fotografuojama. Festivalį organizuoja AVAKA, renginį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras. Daugiau filmų – LRT Epika.

Renginio organizatorių pranešimas spaudai.

Viršelio nuotraukos autorius Domas Rimeika.