Pokalbis tarp filmų: kokį dialogą mezga praeityje sukurti Krzysztofo Zanussio ir Stanley Kubricko filmai?

Praėjusią savaitę „Skalvijoje“ apie savo daugiau nei prieš keturiasdešimt metų sukurtą filmą „Konstanta“ („Constans“, 1980) su žiūrovais kalbėjosi garsus lenkų režisierius, scenaristas, rašytojas ir dėstytojas Krzysztofas Zanussis. Šį filmą kartu su pirmu Stanley Kubricko šedevru vadinama juosta „Šlovės takai“ („Paths of Glory“, 1957) bus galima pasižiūrėti kino centro birželio repertuare. Žiūrovai kviečiami pamąstyti apie atsakomybę, žmogiškumą ir individualų apsisprendimą net beviltiškose situacijose.

Į Vilnių K. Zanussis atvyko birželio 3-iąją, kad pristatytų knygą „Zanussi per daiktus“, kuri išleista jo 85-ojo jubiliejaus proga. Kitą dieną režisierius susitiko su „Skalvijos“ žiūrovais. Po filmo peržiūros apie kūrybą jį kalbino kino kritikė, žurnalistė Monika Gimbutaitė. Kino kūrėjas maloniai nustebo sužinojęs, kad jo filmas rodomas drauge su kino genijaus S. Kubricko. Jo, sakė, gyvai sutikti neteko.

„Konstanta“ ir „Šlovės takai“ – dvi skirtingu metu ir skirtinguose kontekstuose sukurtos moralinės dramos, turinčios bendrą vardiklį. Abiejose vaizduojama individo kova su sisteminėmis galios struktūromis ir svarstoma, kaip išlikti sąžiningu pasaulyje, kuriame vyrauja spaudimas, korupcija ir aklas paklusnumas. Filmų personažai tampa pavyzdžiais aplinkoje, kurioje tiesa ir teisingumas praranda prasmę.

Priešintis sistemai – beprasmiška?

Vėlyvuoju sovietmečiu pasirodžiusi „Konstanta“ priskiriama lenkų Moralinio nerimo kinui. Šiuose filmuose buvo rodoma komunistinės Lenkijos režimo krizė, visuomenėje vyraujančios nuotaikos. Veikėjai – paprasti žmonės, įstrigę kasdienybėje ir mėginantys užsitikrinti bent minimalų komfortą. Šiuose filmuose iškeliamos moralinės vertybės ir asmeninė atsakomybė.  

„K. Zanussis šiame filme sutelkia dėmesį į moralinių idealų susidūrimą su pilka realybe ir kainą, kurią tenka sumokėti už ištikimybę savo principams. Filme keliamas klausimas: ar egzistuoja moralinė konstanta žmoguje, jei visos išorinės struktūros – politika, darbas, net medicina – yra korumpuotos ir neteisingos? Tai tarsi lenkiškas Kafkos variantas – žmogus bando likti teisingas, bet sistema jį trina į miltus, ne per smurtą, o per nuolatinį pasipriešinimo beprasmiškumą“, – teigia „Skalvijos“ programų vadovė Laura Bartusevičiūtė.

Pagrindinis filmo veikėjas Vitoldas – jaunas matematikos entuziastas, svajojantis užkopti į Himalajus. Idealizuotas vaikino požiūris į pasaulį, klausimų kėlimas ir nuolatinis teisingumo siekis, susiduria su ciniška, korupcijos persmelkta realybe ir užkerta kelią jaunuolio svajonėms ir planams. Kaip konstanta matematikoje, taip ir jaunuolio žvilgsnis į aplinką yra fiksuotas bei nekintantis, jis tiki, kad gyvenimą galima išmatuoti, o likimą apskaičiuoti.

Susitikimo su žiūrovais metu Zanussis prisiminė, kad tuometė Lenkijos valdžia turėjo nemažai abejonių dėl filmo tono, jį vertė įgyvendinti svarbius pakeitimus, grasinant, kad filmas nebus pateiktas į Kanų kino festivalio programą. Vis dėlto „Konstanta“ išvengė cenzūros, o Zanussis gavo vieną didžiausių savo gyvenimo apdovanojimų – „Sidabrinę palmės šakelę“ už režisūrą.

Pirmas S. Kubricko šedevras – be heroizmo aureolės

Vienu iš geriausių filmų apie karą, S. Kubricko emocionaliausiu darbu vadinama juosta „Šlovės takai“ atskleidžia karo mechanizmų žiaurumą. Įspūdį sustiprina režisieriaus pasirinktas būdas abejingai vaizduoti žiaurius dalykus.

„Tai vienas ankstyvųjų Kubricko filmų, kuriame aiškiai matyti režisieriaus stilius – preciziškas kadravimas, simetrija, gilūs psichologiniai veikėjų portretai. Nors tai karo filmas, čia karas vaizduojamas ne herojiškai, o absurdiškai, kaip biurokratinė mašina, prarandanti žmogiškumą. Nėra teisingumo jausmą atnešančių mūšių – tik neteisybė ir kančia“, – pastebi L. Bartusevičiūtė.

https://youtu.be/icZyfkL4FMY

Rašydamas S. Kubrickas kartu su dar dviem scenarijaus autoriais atsispyrė nuo Humphrey Cobbo 1935 metais išleisto romano. Pastarojo siužetinę liniją įkvėpė tikri Pirmojo pasaulinio karo metais prancūzų kariuomenėje susiklostę įvykiai, tačiau pagrindiniai personažai yra fikciniai.

Filme pulkininkas Daksas gauna komandą vykdyti beprasmišką ir žiaurią karinę operaciją, kuri baigiasi tragiškai. Jo bandymas apginti tris kareivius, apkaltintus bailumu, tampa dramatiška kova su absurdiška ir nežmoniška karo biurokratija. Filme idealizmas ir žmogiškumas susiduria su cinišku autoritetų abejingumu bei aklu paklusnumu. Tačiau pulkininkas išlieka ištikimas savo vertybiniams įsitikinimams, net jei tiesa ir teisingumas nebeturi vertės.

Pulkininko Dakso vaidmenį sukūrė aktorius Kirkas Douglasas, vėliau filmavęsis S. Kubricko epiniame istoriniame filme „Spartakas“ (1960). Gladiatoriaus vaidmuo tapo ryškiausiu jo karjeroje. Nors aktoriaus ir režisieriaus santykiai buvo sudėtingi, kartu jiems pavyko sukurti įdomius projektus.

„Šlovės takų“ aikštelėje Kubrickas susipažino su savo antrąja žmona epizodinį vaidmenį atlikusia vokiečių aktore Christiane Harlan. Neilgai trukus jie susituokė (ji tapo Christiane Kubrick) ir kartu pragyveno iki Kubricko mirties 1999 metais.

Birželio 8 ir 15 dienomis „Šlovės takus“ pristatys kino kritikas Dmitrij Gluščevskij. „Konstantos“ seansai – birželio 12 ir 18 dienomis. Birželio 20–liepos 22 d. „Skalvijos“ kino centras užsidarys vasaros atostogoms.

Nuo 2014 metų „Skalvijos“ kino centras rengia pasaulio kino klasikos rodymus Vilniuje ir kituose miestuose. Tai seniausias nuosekliai kino klasiką pristatantis ciklas Lietuvoje. Didelis dėmesys skiriamas filmų pristatymui žiūrovams – režisierius ir jų kūrybą pristato kino kritikai, dizaineriai kuria autorinius plakatus. Kino klasikos vakarus organizuoja „Skalvijos“ kino centras ir „Vaizdų kultūros studija“. Projektą finansavo Lietuvos kino centras. „Konstantos“ seansų partneris – Lietuvos rašytojų sąjunga.

„Skalvijos“ kino centro pranešimas spaudai. 

Viršelio nuotraukos autorė Katažyna Polubinska.