Per pasaulį keliaujantis lietuvių filmas „Dirigentas“: „Jo herojus save irgi lygino su Čiurlioniu“

Nuo jaunimui skirtos programos Norvegijoje iki festivalio su iškalbingu pavadinimu – „Nusikaltimas ir bausmė“ – Turkijoje ar rodymų Irane – Antano Skučo trumpametražis animacinis filmas „Dirigentas“ pasirodė aktualus įvairiausioms šalims ir auditorijoms. Pasaulinę premjerą Graikijoje rugsėjį atšventusio filmo planuose – beveik 30 tarptautinių kino festivalių vien šiemet, o kitąmet „Dirigentas“ bus parodytas Lietuvos žiūrovams.

„Dirigentas“ prasideda žodžiais „laisvė miršta tyliai, kai pasirenkame nieko nedaryti“. Pagrindinis filmo herojus Tomas gyvena muzikaliame mieste, kuriame kiekvienas groja savo melodiją. Tačiau jis svajoja sukurti kūrinį, kurį visi miestelėnai grotų kartu – jis norėtų, kad mieste būtų viena melodija, vienas tempas. Savo svajonę jis įgyvendina ir miestas tampa vienu didžiuliu orkestru, o Tomas – vieninteliu ritmą nustatančiu dirigentu. Visi tampa jo „tobulo“ pasaulio belaisviais.

Istorija kartojasi

„Tai yra filmas apie konformizmą – jis kilo iš apsvarstymų, kas būtų, jei vėl gyventumėme okupuotoje Lietuvoje ar kitokioje struktūroje, kur negalėtumėme savęs išreikšti ir prisitaikytumėme, – pasakoja režisierius A. Skučas. – Ko gero, tokios temos neturi galiojimo laiko ir vis naujai aktualizuojasi vis kitomis formomis – vos pabaigus filmą, Lietuvoje prasidėjo kultūros protestai, atsisakantys prisitaikyti prie Vyriausybės kuriamos situacijos. Juokavome, kad filmo pagrindinis herojus irgi, matyt, save lygino su Čiurlioniu.“

„Tad viskas atsikartoja, ratas sukasi ir politiniai kūriniai, matyt, niekad nepasensta. Net ir „Grybų karas“, pagal kurį esu sukūręs filmą, vis nepasensta – pačiam kūriniui jau beveik 70 metų, o temos vienaip ar kitaip išlieka aktualios ir pritaikomos visokioms aplinkybėms, – atkreipia dėmesį A. Skučas, svarstydamas, kodėl „Dirigentas“ pasirodė toks aktualus itin skirtingoms valstybėms ir amžiaus grupėms. – Mane labiausiai stebina rodymai Turkijoje ir Irane, nes juk filmas pasisako prieš diktatūrą. Tačiau galbūt į autoritarizmą linkusioms šalims patinka ta sustatyta tvarka filmo pabaigoje?“

Unisonas, bet negražus

Muzika filme vaidina didžiulį vaidmenį, o režisierius šypsosi, kad „Dirigento“ kompozitoriai gavo keistoką užduotį – įprastai ausį džiuginantis unisonas turėjo būti nelabai gražus ir nelabai džiuginti. „Filmas klausia, ar visi norime tvarkingai vieną dainelę dainuoti, ar visgi norime savaip muzikuoti. Tad muzika jame taip pat pasakoja savo istoriją ir galbūt pradžioje net sunku suprasti, kas čia ne taip ir kodėl nelabai malonu tai girdėti. Kai filmo muziką pirmąkart daviau paklausyti prodiuserei, ji sakė – blogai. Reiškia, tikslą pasiekėme – žiūrovas nepatikės, kad unisonas tikrai gali būti pati geriausia muzika.“

Filmui kurti pasirinkta technika – stop kadro ir 2D animacija – supriešina personažus su aplinka, kurioje jie gyvena. „Sujungdamas dvi labai skirtingas technikas norėjau sukurti jausmą, kad aplinka juos tarsi spaudžia. Todėl rankomis gaminome ir fotografavome fizines dekoracijas, į kurias, beje, įterpėme tikrų muzikos instrumentų detalių, o ant jų laisvesne ranka piešėme personažus“, – „Dirigento“ kūrimo subtilybes atskleidžia A. Skučas.

Trumpametražį animacinį filmą „Dirigentas“ Lietuvos žiūrovai galės išvysti 2027-aisiais, filmo anonsas čia. Režisierius ir scenarijaus autorius: Antanas Skučas, operatorius: Daniel Bartoševič, kompozitoriai: Paulius Kilbauskas, Vygintas Kisevičius, dailininkė: Benedikta Rukaitė, personažų dailininkė: Laura Jagėlaitė, prodiuserė: Justė Michailinaitė. Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.