Naujas veidas – naujas gyvenimas? Tapatybės anatomija pagal Kobo Abės romaną sukurtame filme „Svetimas veidas“

Kobo Abės, vieno iš garsiausių XX amžiaus Japonijos autorių, kūryba išversta į daugelį kalbų, taip pat ir į lietuvių. Rašytojas drauge su režisieriumi Hiroshiu Teshigahara yra ekranizavęs keturis kūrinius, iš kurių „Moteris smėlynuose“ (1964) ir „Svetimas veidas“ (1966) pelnė tarptautinį kino kritikų pripažinimą. Lapkritį ir gruodį „Svetimą veidą“ galima pasižiūrėti Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre.

Filmo centre – inžinierius Okuyama, kurio veidas buvo subjaurotas nelaimingo atsitikimo metu. Atstumtas ir vienišas, jis kreipiasi į psichiatrą, kuris pasiūlo išbandyti eksperimentinę kaukę – dirbtinį veidą, sukurtą pagal kito žmogaus bruožus. Atrodo, kad atsirado galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau naujasis veidas vyrą dar labiau nutolina ne tik nuo kitų, bet ir nuo paties savęs.

Kaip veidas formuoja žmogaus savimonę? Ar veido praradimas keičia asmenybę? Filme apmąstoma tapatybė ir savastis, atskirtis ir svetimumas, socialiniai vaidmenys, pokario Japonijos trauma ir kritikuojama modernizacija.

Japonų Naujosios bangos kūrinyje susijungia psichologinio trilerio, mokslinės fantastikos ir meninės alegorijos bruožai. Vizualinę įtaigą H. Teshigahara kuria per stilizuotą montažą, atvaizdų dubliavimą, stiklo, veidrodžių motyvus, fragmentuotas kompozicijas. Kritikai filmo vizualinę kalbą vadina rafinuota ir provokuojančia, ji padeda atsiskleisti herojų psichologinei būsenai.

Filmo anonsas: https://youtu.be/HiS4sOMiRh0

Teshigahara kartu su K. Abe ir kompozitoriumi Toru Takemitsu sukūrė vieną įtakingiausių kūrybinių trio Japonijos avangardinio kino scenoje – jų bendradarbiavimas atnešė vizualiai ir konceptualiai drąsius filmus, kurie iki šiol laikomi kino klasika.

Nors „Svetimas veidas“ Japonijoje sulaukė pripažinimo – buvo apdovanotas už režisūrą ir garso takelį, tarptautiniu mastu filmas iš pradžių nebuvo priimtas taip entuziastingai kaip Teshigaharos ankstesnis darbas „Moteris smėlynuose“. Laikui bėgant  požiūris į „Svetimą veidą“ keitėsi – dabar jis laikomas vienu svarbiausių Japonijos Naujosios bangos filmų.

„Svetimą veidą“ galima palyginti su kitais, kiek ankstesniais egzistencines temas apmąstančiais filmais – Alfredo Hitchcocko „Svaiguliu“ (1958) ir juosta „Akys be veido“ (rež. Georges Franju, 1960), vadinama elegantiškiausiu siaubo filmu.

Hiroshio Teshigaharos filmą „Svetimas veidas“ (1966) „Skalvijos“ kino centre galima išvysti lapkričio 18, 23 d. (filmą pristatys kino kritikas Dmitrijus Gluščevskis) ir gruodžio 14 d.

Nuo 2014 metų „Skalvijos“ kino centras rengia pasaulio kino klasikos rodymus Vilniuje ir kituose miestuose. Tai seniausias nuosekliai kino klasiką pristatantis ciklas Lietuvoje. Didelis dėmesys skiriamas filmų pristatymui žiūrovams – režisierius ir jų kūrybą pristato kino kritikai, dizaineriai kuria autorinius plakatus. Kino klasikos vakarus organizuoja „Skalvijos“ kino centras ir „Vaizdų kultūros studija“. Projektą finansavo Lietuvos kino centras.

„Skalvijos“ pranešimas spaudai.