Marija Razgutė apie kino prodiusavimą: nuo bandymų iki profesijos

Kalbino Silvija Butkutė

Marijos Razgutės, Europos kino akademijos Tarybos narės ir vienos ryškiausių ir aktyviausiai veikiančių Lietuvos kino prodiuserių, dirbančios su tokiais žinomais lietuvių kino kūrėjais kaip Marija Kavtaradze, Vytautu Katkumi, Karoliu Kaupiniu, Andriumi Blaževičiumi teigimu, neegzistuoja vienas kino prodiuserio apibrėžimas. Tai kompleksinė, daugybę gebėjimų aprėpianti profesija, kuriai reikalingas nuolatinis asmeninis augimas. Prieš šį rudenį startuosiančią naują mokymų programą kylantiems kino prodiuseriams „Up!“, su jos ugdymo vadove kalbamės apie laikus, kai buvo sukuriamas vos vienas lietuviškas filmas, apie nykstančius šios profesijos stereotipus ir siekiamybę geraisiais pavyzdžiais įkvėpti pasiryžusius eiti šiuo iššūkių kupinu keliu.

Kaip prasidėjo Tavo, kaip kino prodiuserės kelias? 

Kino prodiusavimu pradėjau domėtis prieš septyniolika metų, dabar viskas labai pasikeitę. Kokie kilo iššūkiai? Viena, ką prisimenu ir kas išliko iki dabar – aš labai norėjau dirbti su filmais ne tik Lietuvoje, o veikti tarptautiškai. Iki šiol einu šiuo keliu: išsikėlusi kartelę kalbėti ne tik kas įdomu man pačiai, o kas būtų suprantama ir intriguotų žiūrovus bet kuriame pasaulio krašte.

Pradėjus prodiusuoti trumpametražius filmus, labai trūko informacijos apie tarptautines galimybes, ją rinkausi pati iš visų įmanomų šaltinių. Atradau, kad egzistuoja pristatymo forumai trumpametražiam kinui, reikėjo išsiaiškinti, ar tai gera platforma, kokį filmą siųsti, kokio nesiųsti. Bandžiau susiorientuoti industrijoje, daug skaičiau, naršiau internete. Procesas įgavo pagreitį, kai susiplanavau susitikimą su „MEDIA Desk Lietuva“, kur atėjau pasitarti, ar einu gera kryptimi. Tuometinė jo direktorė Renata Šukaitytė, kuri, beje, vėliau buvo ir mano magistrinio darbo vadovė, labai padėjo su patarimais, skatino būtinai vykti į Kanų kino festivalį. Dvejojau, man atrodė, kad Kanai, tai raudonas kilimas ir prabangios suknelės, tačiau tik nuvykus įsitikinau, kokia tai didelė galimybė megzti kontaktus ir burti savo tinklą žmonių, su kuriais dirbsiu ateityje. R. Šukaitytė man labai padėjo tuo metu susidėlioti akcentus darbų pradžiai, suprasti, kaip veikia tarptautinė kino industrija. Lietuvoje tuo metu būdavo sukuriamas maždaug vienas ar du ilgametražiai filmai per metus, trumpametražių filmų buvo tiek, kiek sukurdavo LMTA studentai.

Kai pirmą kartą apsilankiau trumpametražių filmų koprodukcijos forume „Euro Connection“ Klermone-Ferane, Prancūzijoje, tai buvo radikaliai mano mąstymą konvertavusi patirtis: supratau, kaip rūpinamasi kylančiais talentais ir jų projektais, kaip vėliau platinami jų filmai. Iš arti stebėjau, kokia tai puikiai organizuota filmų ekosistema: kažkas kuria idėjas, pristato filmo projektą, kažkas jį finansuoja, dar kažkas prodiusuoja, agentas parduoda platintojams... Per septynias dienas „gėriau į save“ informacija ir mezgiau naujus kontaktus. Po pusantrų metų, 2012-aisiais, su „Lithuanian Shorts“ vadove Rimante Daugėlaite atidarėme lietuviškus trumpametražius filmus atstovaujančią agentūrą. Vėliau mes rimtai pasinėrėme į sklaidos sritį: kad reikia skatinti kūrėjus siųsti filmus dalyvauti festivaliuose, kurti bendradarbiavimo tinklus, didinti lietuviškos produkcijos matomumą – startavom su „Baltic Pitching Forum“ ir t.t. Labai norėjosi iš užsienio į Lietuvą „perkelti“ gerai organizuotą kino ekosistemą, procesus, vykstančius kino industrijoje, kad įsitvirtintume lygiaverte globalaus kino žemėlapio dalimi.

Kokie vis dar gajūs stereotipai apie šią profesiją?

Man atrodo tie stereotipai traukiasi ir mažėja. Vis daugiau žmonių supranta prodiuserio vaidmenį ir vertę: kas tas prodiuseris tiek muzikoje, teatre ir pan., tad šis terminas nebėra „svetimkūnis“. Pamažu pažinome, kiek svarbių sprendimų prodiuseris turi priimti, kad prodiusuodamas filmą jis dirba ne vienerius metus kiekvieną dieną. Visiems atrodo, kad tereikia gauti finansavimą, nufilmuoti ir parodyti kūrinį auditorijai. Bet viskas yra daug sudėtingiau: filmo kūrime daug etapų, kiekvienas jų reikalauja komandinio įsitraukimo: nuo scenarijaus skaitymo, diskutavimo, geriausių sprendimų paieškos. Turi atrasti savyje įvairių gebėjimų arba išsiugdyti tam tikrus įgūdžius: viešai pristatyti projektą, dalyvauti susitikimuose, sudominti potencialius partnerius turima idėja. Vėliau – finansavimo etape turi bendrauti su fondais, brandinti finansavimo bei platinimo strategijas. Kai prasideda gamybos etapas, komanda tampa didelė, turi būti akylas, kaip nepasimesti, nes visi prisijungia su savo idėjomis. Šis gebėjimas atsirinkti prodiuseriui labai svarbus. Teisingai pasirinkti komandos narius, mokėti atsakinėti į klausimus, išmokti susifokusuoti, aktyvuoti aštriausias savo proto kerteles. Su kiekvienu filmu patiriu galybę nuotykių, tenka daug mokytis, nes kaskart keičiasi gamybos projekto poreikiai ir specifika. Aiškiniesi, bandai suprasti, klausi, mokaisi, darai klaidas. Tai be galo plati įgūdžių ir savybių paletė, kuria turi disponuoti prodiuseris. Kažkur esi stipresnis, kažkur silpnesnis ir bandai rasti balansą.

Jeigu reiktų išskirti tik tris svarbiausias prodiuseriui savybes, kurios tai būtų?

Ką išmokau per patirtį – šito nedaryti. Per paskutinius „ACE Leadership“ programos mokymus 2022 m. aš supratau, kad prodiuseriai labai skirtingi. Pagal tų metų mokymų dalyvius, būtų neįmanoma nupiešti vieno apibendrinto portreto. Kažkas – finansų inžinierius, kitas – kasdienybėje nesugeba nepamesti piniginės, bet yra nepakeičiamas scenarijaus kūrimo etape, kitas gerai atsirenka talentus, o dar kitas – itin stiprus platinime. Turi gebėti iš elementų daryti junginius, numatyti daug žingsnių į prieki, gebėti atsitraukti ir matyti, ar filmas gerame kelyje. Be abejo, turi gebėti valdyti komandą, procesus, laiką, ir svarbiausia – idėjas.

Apple+ seriale „Studija“ (The Studio, 2025) apie Holivudo filmų kūrimo virtuvę vaizduojama komiška situacija – studijos vadovas desperatiškai nori gauti viešą padėką už nuopelnus, režisierei atsiimant apdovanojimą scenoje. Kiek svarbu prodiuseriui būti matomam?

Prodiuserių būna visokių tipų. Man atrodo, kaip ir bet kokiame darbe, tau yra svarbu būti įvertintam teisingai. Jeigu jauti, kad penkerius metus dirbai su filmu, kad jis išvystų dienos šviesą ir tavęs niekada niekas nepamini, nežinau, ar daug žmonių jaustųsi dėl to labai gerai. Kiek to įvertinimo ir  matomumo reikia, labai priklauso nuo asmenybės tipo. Man asmeniškai svarbiau tvirtas profesinis santykis su kolegomis, pasitikėjimo turėjimas prodiuserių bendruomenėje, „atviros durys“ ir galimybių turėjimas ateities projektams. 

Ar kino prodiusavimas – tai profesija, iš kurios galima gerai uždirbti?

Kaip ir su bet kuriuo kitu darbu: gali rinktis turėti mažutį boutique knygyną senamiesty ir būti labai laimingas, arba atidaryti knygynų tinklą visoje šalyje ir generuoti gausias pajamas. Mano kryptis šiuo metu – boutique.

Kai peržvelgi savo karjerą, ar jautiesi, kad esi savose „rogėse“?

Aš pati stengiuosi labai daug mokytis, tą privalai daryti profesinio tobulėjimo vardan. Gal nereikia kasmet dalyvauti dirbtuvėse, bet labai sveika karts nuo karto savęs paties perklausti: kur link aš einu? Daug skaitau, dalyvauju įvairiose profesinėse darbo grupėse, debatuose. Tai man leidžia būti žingsniu priekyje. Svarbu nesustoti ir tobulėti kasdien.

Kaip kilo poreikis inicijuoti projektą kylantiems prodiuseriams „Up!“? Kuo šis projektas gali pasitarnauti žengiantiems pirmuosius žingsnius šioje profesijoje?

Programa inicijuota lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“, kuri mane pakvietė prisijungti kaip programos ugdymo mokymų vadovę. Aš sutikau, nes matau tame labai didelę prasmę. Kai pradedi dirbti su pirmu filmu, kyla natūralus klausimas, kas toliau, kur, kaip ir ką daryti. Kaip „peršokti“ iš vietinės kino industrijos į tarptautinę? Kartais tiesiog trūksta, kad kažkas tuos žingsnelius sudėliotų ir įneštų aiškumo. „Up!“ – tiesiog įrankis tokiam baziniam žinių, inspiracijų bagažui, nuo ko galėtum atsispirti, tvirčiau dėliotis savo kelią tarptautinei karjerai.

Kokią patirtį kaip mokymų vadovė stengsiesi ištransliuoti projekto dalyviams?

Norėčiau, kad iš manęs ir kitų lektorių dalyviai kuo daugiau išgirstų, susipažintų, patirtų skirtingų pavyzdžių ir atvejų iš realaus prodiuserių profesinio gyvenimo. Kad tai būtų gyvas pavyzdys, kaip įvykiai gali klostytis, kad prodiusavimo karjeroje gali nutikti daug skirtingų scenarijų. Norėčiau, kad šie mokymai įkvėptų, paskatintų daryti savaip – ir, žinoma, padėtų įgauti naujų kompetencijų.
 

Kylančių prodiuserių mokymų programa „Up!“ – tai pirmieji Lietuvoje tokio pobūdžio mokymai, skirti trumpametražius filmus kuriantiems prodiuseriams. Programa bus siekiama stiprinti prodiuserių profesinius įgūdžius, supažindinti su tarptautine trumpametražio kino ekosistema, koprodukcijos principais, savęs pristatymo, komunikacijos bei sklaidos strategijomis. Pirmasis „Up!“ sezonas vyks 2025 m. spalio 6–10 d. Vilniuje. Registracija į programą vyksta iki liepos 30 d. (imtinai). Daugiau informacijos apie programą, taisyklės ir registracijos anketa čia.

Pagrindinis programos partneris: UAB „Baltisches Haus“, instituciniai partneriai: Nepriklausomų prodiuserių asociacija, „Kūrybiška Europa“ MEDIA biuras Lietuvoje. Programą organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

„Lithuanian Shorts“ pranešimas spaudai.

Viršelio nuotraukos autorius Audrius Solominas.