Kino salėje – Lietuvoje nerodytas, vienas geriausių brazilų filmų „Pišočis. Silpniausiųjų įstatymas“

Liepos 23 d. „Skalvijos“ kino centras sugrįžo po vasaros atostogų su temine programa „Vieniši miestai, pasiklydę žmonės“ – septyniais filmais, kuriuos vienija susvetimėjimas, vienatvė ir artumo paieškos didmiesčiuose. Vienas iš jų – Lietuvoje anksčiau nerodyta kriminalinė drama „Pišočis. Silpniausiųjų įstatymas“ (orig. Pixote: A Lei do Mais Fraco, rež. Héctor Babenco, 1980). 40-ojo jubiliejaus proga juosta buvo restauruota Martino Scorsese įkurtos ne pelno siekiančios organizacijos, taip filmas tapo prieinamesnis rodymui. Pirma peržiūra kino salėje – rugpjūčio 7 d.

Kaip ir pernai, vasarai įpusėjus „Skalvijos“ kino centras pristato kino klasikos filmų programą, kurią rodys iki rugpjūčio pabaigos. Teminėje programoje „Vieniši miestai, pasiklydę žmonės“ analizuojamas žmogaus ir miesto santykis. Filmuose reflektuojamos urbanistinio susvetimėjimo, mieste vyraujančių socialinių problemų, automatizacijos ir fragmentacijos temos. Filmų personažai išgyvena vienatvę, izoliaciją, žmogiško ryšio ilgesį, siekia priklausyti bendruomenei, būti pastebėti ir išgirsti. Miestas čia ne tik fizinė aplinka, bet ir psichologinis bei kultūrinis kraštovaizdis, kurį kuriame ir kuris kuria mus. Filmų žemėlapis driekiasi per skirtingas urbanistines geografijas – San Paulą, Los Andželą, Niujorką, Paryžių, Patersoną ir skirtingus Vokietijos miestus.

Žiūrovai išvys reikšmingų kino kūrėjų – Paulo Thomaso Andersono, Martino Scorsese, Wimo Wenderso, Jimo Jarmuscho, Peterio Bogdanovichiaus ir Leoso Caraxo – darbus. Dar vienas pristatomas režisierius, scenaristas ir prodiuseris – H. Babenco (1946–2016), jo pavardę Lietuvoje žino mažuma, priežastis paprasta – autoriaus filmai Lietuvos auditorijai iki šiol nebuvo pristatyti. Apie jo kūrybą verta papasakoti daugiau.

Filmo anonsas: https://youtu.be/RtO1z7J5-YQ

Vienas iš geriausių Brazilijos filmų

„Pišočis. Silpniausiųjų įstatymas“ – trečias režisieriaus pilnametražis filmas, atnešęs jam tarptautinį pripažinimą. 1982 m. filmas buvo nominuotas „Auksinių gaublių“ apdovanojimuose kaip geriausias filmas užsienio kalba, Lokarno kino festivalyje laimėjo sidabrinį leopardą.

Filmą vertina ir šalies kritikų bendruomenė – 2015 m. Brazilijos kino kritikų asociacija publikavo sąrašą, kuriame pristatė 100 visų laikų geriausių brazilų filmų. „Pišočis“ jame užėmė 12 vietą. Iš viso šiame sąraše yra keturi H. Babenco filmai: 61 vietoje atsidūrė 1985-ųjų filmas „Kiss of the Spider Woman“ („Oskaro“ nominacija už režisūrą), 78-oje – „Lucio Flavio“ (1978), 91-oje – „Carandiru“ (2003).

Babenco gimė Argentinoje, tačiau save laikė Brazilijos kino kūrėju – dauguma jo kūrinių atspindi būtent šios šalies socialines realijas – pavyzdžiui, institucinį smurtą, marginalizaciją, o pagrindiniai personažai yra visuomenės atstumtieji – gatvės vaikai, kaliniai, ligoniai.

Netoli nuo tikrovės

Filmo „Pišočis. Silpniausiųjų įstatymas“ scenarijus parašytas pagal žurnalisto Jose Louzeiro knygą „Infância dos mortos“ (liet. Mirusiųjų vaikystė; išleista 1977 m.), kurioje aprašyta 1974 m. vykusi operacija „Camanducaia“ (liet. Kamandukaja). Jos metu vietos policija sulaikė grupę benamių vaikų ir išvežė juos už miesto ribų. Ten jie buvo sumušti, sušaudyti ir palikti likimo valiai. Valdžia šį įvykį bandė slėpti. Ir nors buvo pradėtas tyrimas, niekas iš policijos nuteistas nebuvo. Galiausiai tyrimas buvo nutrauktas.

„H. Babenco kartu su scenaristais atliko tyrimą ir surinko 200 valandų interviu su pataisos namuose gyvenusiais vaikais, todėl filmo istorija remiasi ne tik literatūriniu šaltiniu, bet ir tikromis patirtimis. Tai suteikia filmui dokudramos bruožų, jis ne tik iliustruoja, bet ir liudija“, – pasakoja „Skalvijos“ programų vadovė Laura Bartusevičiūtė.

Iš pradžių H. Babenco manė, kad kurs dokumentinį filmą apie gatvės vaikus, tačiau po dešimties-dvylikos apsilankymų pataisos namuose, jų durys kūrėjui buvo užtrenktos. Jis suprato, kad tai neįmanoma. Tačiau pagal tikras istorijas sukurtas scenarijus, neprofesionalūs aktoriai ir improvizacija priartino pasakojimą prie realybės. Fikcinis naratyvas režisieriui suteikė galimybę vaizduoti tai, ko tikrovėje nebūtų gavęs leidimo filmuoti.

Tarp pataisos namų ir gatvės

7–8 dešimtmečiais Brazilijoje vyko sparti, tačiau nevaldoma, urbanizacija, ypač tokiuose didmiesčiuose kaip San Paulas ir Rio de Žaneiras. Milijonai žmonių iš kaimų migravo į miestus, tikėdamiesi geresnio gyvenimo, bet galop atsidūrė lūšnynuose. Vaikai iš skurdžiai gyvenančių šeimų, našlaičiai ar pabėgę iš namų tapo gatvės vaikais be jokių teisių ir apsaugos. Į juos buvo žiūrima kaip į nusikaltėlius, kurie kelia pavojų, todėl policija vaikus suimdavo, panaudodavo fizinę jėgą ar net ginklą. Norėdami slėpti vaikų gatvėje mastą juos reguliariai siųsdavo į įstaigas, kurios veikė kaip nepilnamečių pataisos kolonijos. Šios institucijos garsėjo smurtu, kankinimais ir išnaudojimu. Filme „Pišočis. Silpniausiųjų įstatymas“ vaikų kriminalizacija, smurtas pataisos namuose, valdžios abejingumas  vaizduojama nepragražintai. Tai nepatogus filmas, tarsi tylus kaltinimas visuomenei, kuri atsisako matyti savo pažeidžiamiausius.  

Pagrindinis filmo veikėjas – Pišočis – berniukas iš San Paulo, kartu su kitais vaikais patekęs į pataisos namus, patiria žiaurumą tiek iš darbuotojų, tiek kitų vaikų. Išėjęs į gatvę Pišočis įsivelia į narkotikų, prostitucijos ir vagysčių pasaulį. Draugystė – vienintelė paguoda, nors ir laikina.

Liūdnas pagrindinio aktoriaus gyvenimas

Pišočį suvaidinęs liūdno žvilgsnio vienuolikametis Fernando Ramos da Silva, kaip ir jo herojus, gyveno skurdžiai, buvo neraštingas. Po filmo pasirodymo jis tapo vilties simboliu Brazilijos gatvėse augantiems vaikams. Deja, jo sėkmės istorija nesibaigė gražiai: po ne visai pasisekusio vaidinimo „muilo operoje“, Da Silva grįžo į gimtąjį miestą ir įsitraukė į gaujų reikalus ir narkotikų platinimą. Devyniolikos jis buvo nužudytas savo namuose. Tragiška jaunuolio istorija dar labiau išryškino filme atvaizduojamas socialines realijas. Prie vaikino istorijos dar kartą sugrįžo režisierius José Joffily biografiniame filme „Who Killed Pixote?“ (1996).

Rugpjūčio 31 d. filmą pristatys programos „Vieniši miestai, pasiklydę žmonės“ sudarytoja L. Bartusevičiūtė. Kiti seansai – rugpjūčio 20 ir 31 d. Filmo cenzas – N-18.

Nuo 2014 metų „Skalvijos“ kino centras rengia pasaulio kino klasikos rodymus Vilniuje ir kituose miestuose. Tai seniausias nuosekliai kino klasiką pristatantis ciklas Lietuvoje. Didelis dėmesys skiriamas filmų pristatymui žiūrovams – režisierius ir jų kūrybą pristato kino kritikai, dizaineriai kuria autorinius plakatus. Kino klasikos vakarus organizuoja „Skalvijos“ kino centras ir „Vaizdų kultūros studija“. Projektą finansavo Lietuvos kino centras.

„Skalvijos“ pranešimas spaudai.

Viršelyje – filmo „Pišočis. Silpniausiųjų įstatymas“ kadras.