Garsiausios Pietų Amerikos kino režisierės Lucrecios Martel retrospektyva: su aštria kritika ir humoru apie Argentiną

Šių metų Venecijos kino festivalyje įvyko ilgai laukto naujo režisierės Lucrecios Martel filmo „Mūsų žemė“ (Nuestra tierra, 2025) premjera. Šį dokumentinį filmą režisierė iš Argentinos kūrė 15 metų. Jame pasakojama apie Šuščagastos autochtonų bendruomenės lyderio Javiero Chocobaro nužudymą, po jo kilusius protestus ir teismo procesą. Šis ir kiti keturi Lucrecios Martel sukurti vaidybiniai ilgo metro filmai bei trumpo metro filmų programa bus parodyta „Skalvijos“ kino centre gruodžio 11–14 dienomis.

Nors Lucrecia Martel kol kas sukūrė tik penkis ilgo metro filmus, jos kūryba jau yra tapusi šiuolaikinio kino klasika. Jos retrospektyvos reguliariai rengiamos įtakingiausiose pasaulio meno ir kino institucijose – MOMA, Lincoln Center, Pompidou ir kitur. Žymiausios Pietų Amerikos moters režisierės filmai įsimena įtaigia atmosfera – per įtampos kupinus santykius tarp šeimos narių ir socialinių sluoksnių Martel aštriai ir su kandžiu humoru kalba apie Argentinos praeitį ir dabartinės visuomenės būklę.

Kino kūrimą priimdama kaip didelę atsakomybę, režisierė renkasi kalbėti apie visuomenės žaizdas ir fiksuoti tai, kas svarbu. „Pradėjau kurti filmus, nes norėjau politiškai dalyvauti savo miesto, savo bendruomenės gyvenime,“ – teigia Lucrecia Martel. Savo filmais ji kviečia žiūrovus suabejoti nusistovėjusia tvarka ir bandyti įsivaizduoti kitokią tikrovę.

Saltos trilogija

Daugelis pasaulio kino kritikų ir kuratorių ėmė stebėti Lucrecios Martel kūrybą jau po 2001 m. sukurto debiutinio filmo „Pelkė“ (La ciénaga), kuris buvo pristatytas Berlyno kino festivalyje. Abejingų nepaliko itin stipri filmo atmosfera, be jokių didelių įvykių prikaustanti prie kino teatro kėdės.

Kaip ir filmą „Pelkė“, antrąjį filmą „Šventoji mergaitė“ (La niña santa, 2004) režisierė kūrė Saltos provincijoje, iš kurios yra kilusi pati. Pasakojimas apie paauglę, kuri viduje jaučia bundančio seksualumo ir gilaus tikėjimo susipriešinimą, peržengia įprastas coming-of-age dramas. Pasakojimo fragmentiškumas ir kintantis kameros fokusas čia kuria mįslingą žaidimą.

Paskutinis Saltos trilogijos filmas „Moteris be galvos“ (La mujer sin cabeza, 2008) pasakoja apie Veroniką, kuri važiuodama automobiliu kažką pertrenkia. Tarsi detektyvas prasidedanti istorija tampa psichologiniu tyrimu apie neištikimybę ir kaltės jausmą, griaunantį ne tik gyvenimą, bet ir santykį su realybe.

(Po)kolonijinė Argentinos tapatybė

2017 m. sukurtas filmas „Zama“ (Zama) žymėjo pokytį Lucrecios Martel kūryboje. 1957 m. išleistos rašytojo Antonio Di Benedetto novelės ekranizacija nukelia į kolonijinę Argentinos praeitį. Pietų Amerikoje gimęs Ispanijos karūnos tarnas Zama laukia karaliaus laiško, leisiančio jam persikelti iš miesto, kuriame stagnuoja, į geresnę vietą, pageidautina, Buenos Aires. Nors daugelis būtent laukimą laiko pagrindine filmo ašimi, Lucrecia Martel pabrėžia tapatybės temą, be kurios laukimas netektų priežasties.

„Argentinoje labai daug kalbama apie tapatybę. Tačiau ši tapatybė yra absurdiška ir nacionalistiška. Ji nėra sveika. Daugelis argentiniečių autochtonų problemas laiko anachronizmais, tarsi jos nesutaptų su tuo, kas yra Argentina. Vis dar turime rimtų problemų dėl žemės nuosavybės, nors nepriklausoma Argentina gyvuoja jau 200 metų. Negalime jų išspręsti, nes nepripažįstame autochtonų bendruomenės kaip savos, kaip to, kas esame mes,“ – sako režisierė.

Šią temą ji tęsia ir aktualizuoja naujausiame filme „Mūsų žemė“, kurį kūrė daugiau nei penkiolika metų. Nors žemės nusavinimui pasipriešinusio bendruomenės lyderio Javiero Chocobaro nužudymas buvo užfiksuotas telefono vaizdo įraše, prireikė devynerių metų protestų, kol 2018 m. pagaliau buvo pradėtas teismo procesas. Lucrecia Martel bendravo su autochtonų bendruomene, kurios pasitikėjimą pelnyti neįtikėtinai sunku, nes žemės nuosavybės klausimais jie buvo apgauti jau daugybę kartų. Filme ji gilinasi į istorinį kontekstą ir praveria duris į teisingumo autochtonų bendruomenei taip ir neatnešančius teismo procesus.

Pilnoje režisierės retrospektyvoje gruodžio 11–14 dienomis kino centre „Skalvija“ visi filmai bus parodyti tik kartą. Šiuo metu dėl intensyvaus pasiruošimo filmo „Mūsų žemė“ išleidimui Argentinoje, kur tikimasi, kad filmas sulauks didelio ažiotažo, Lucrecia Martel atvykti negalėjo, tačiau ateinantį pavasarį, kai numatytas režisierės turas po Europą, tikimasi sulaukti jos ir Vilniuje.

Programą „Taip toliau: į Argentiną su Lucrecia Martel“ iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.

„Taip toliau“ pranešimas žiniasklaidai.

Viršelyje – kadras iš filmo „Mūsų žemė“.