Dokumentiniame filme apie poetą Tomą Venclovą – dekadentiškas epochos portretas

Lapkričio 29 d. pristatoma dokumentinio filmo „Dekadentas Nr. 2419“ premjera. Albanų kilmės čekų režisieriaus Saimiro Bajo juostoje apie poetą, vertėją, eseistą, literatūrologą ir viešąjį intelektualą Tomą Venclovą kuriamas vienos svarbiausių Lietuvos kultūros asmenybių ir epochos portretas.

„Dekadentas Nr. 2419“ – savitas kelio filmas apie vieną ryškiausių Lietuvos kūrėjų ir intelektualų, atsidūrusį paradoksalioje situacijoje – T. Venclovos poezija ir viešoji laikysena visada buvo nutolusi nuo Lietuvoje vyraujančios tradicijos ir tikrovės, tačiau tuo pat metu darė jai stiprią įtaką. Lietuvių, lenkų ir rusų kultūrų santakoje susiformavusio poeto asmenybė atskleidžia laikmečio kultūrinį kontekstą, išskirtinių asmenybių ryšius ir kintančias vietų biografijas. T. Venclova pasirodo kaip rafinuotas nomadas, Josifo Brodskio žodžiais tariant, lietuvių ar bendražmogiška kalba registruojantis savo ir aplinkos atmosferines bei dorovines katastrofas.

„Prieš penkiolika metų netikėtai susipažinau su T. Venclova ir jo žmona Tatjana Milovidova-Venclova Tiranoje, Albanijoje. Mus suvedė mano vaikystė laikų draugas, vertėjas Rigelsas Halili, ir poetas, vertėjas bei leidėjas Gentianas Cocolis. Jų dėka 2005 m. albanų kalba pasirodė T. Venclovos poezijos knyga „Pašnekesys žiemą“.

Jau pirmą pažinties dieną įsidėmėjau T. Venclovos mintis ir įžvalgas – remdamasis didžiule asmenine ir kultūrine patirtimi, stebindamas puikiu humoro jausmu, jis komentavo skirtingas kasdienio gyvenimo situacijas. Vėliau susipažinau ir su jo kūryba. Kai prieš kelerius metus susitikome Prahoje, galvoje pamažu ėmė suktis mintis apie dokumentinį filmą.

Mūsų filmo veikėjo gyvenimas, kūryba ir pažiūros artimos kosmopolito laikysenai, bet jo profesinės veikla – poezija, eseistika, publicistika, vertimai, žmogaus teisių klausimai – visada buvo skirta Lietuvai. Jis įkūnija patriotizmą, paremtą ne siauru ir aklu nacionalizmu, o pilietine valia ir atsakomybe bei pagarba skirtingoms etninėms ir religinėms tradicijoms“, – pasakoja filmo režisierius S. Bajo.

„Renkant medžiagą ir rašant scenarijų, atspirties taškais tapo keli epizodai, nulėmę pasakojimo kryptį. T. Venclovai artima rusų egzilio poeto Vladislavo Chodasevičiaus mintis, kad kiekvienas žmogus turi rasti asmeninį mitą ir pagal jį organizuoti savo gyvenimą. J. Brodskiui buvęs artimas Enėjo, pačiam V. Chodasevičiui Tobijaus, o T. Venclovai – plačiausiai interpretuojamas, bet sykiu vienas sudėtingiausių Odisėjo mitas. Filmas prasideda vienu pirmųjų poeto eilėraščių „Axenos pontos“ (1958), apmąstančiu Odisėjo mitą sovietinėje realybėje, iš kurios pagrindinis veikėjas negrįžta namo. Mūsų veikėjas grįžta, bet klausimas, ar grįžimas apskritai yra įmanomas, lieka atviras.

Kitu iškalbingu epizodu tapo T. Venclovos pasakojimas apie amerikiečių studentų sugalvotą veiksmažodį to venclova, reiškiantį tariamai betikslį vaikštinėjimą

paskendus savo mintyse, atsiribojus nuo aplinkinio pasaulio, bet sykiu besismelkiant į jo esmę. Mūsų veikėjas keliauja per XX a. istoriją, asmeninę ir epochos biografijas. Svarbų vaidmenį šiame visą amžių trunkančiame pasivaikščiojime suvaidino išskirtinių asmenybių draugija, papildanti paties veikėjo pasakojimą ir nukreipianti įdėmų žvilgsnį į sudėtingus istorinius procesus. Ypatingai džiaugiuosi, kad pavyko užfiksuoti atkakliai nuošalėje besilaikiusį, o gal nepelnytai į ją nustumtą artimą T. Venclovos draugą, intelektualųjį savo kartos ekscentriką scenaristą Praną Morkų, su kuriuo atsisveikinome šį rudenį. Vis dėlto pagrindinis veikėjas šiame pasakojime yra kalba ir jos poetinis matmuo per svarbiausius T. Venclovos kūrinius bandantis praskleisti dūmų šydą – nesvarbu, į gyvenimą ar mirtį, kaip pastebėtų semiotikas Algirdas Julius Greimas“, – pasakoja scenarijaus autorė Lina Žukauskaitė.

Filme pasirodo T. Venclovos biografijos ir XX a. liudininkai, tampantys charakteringais filmo veikėjais – scenaristas Pranas Morkus, literatūros vertėja Marija Čepaitytė, lenkų istorikas, disidentas, vienas iš „Solidarumo“ judėjimo įkūrėjų Adamas Michnikas, amerikiečių istorikas Timothy Snyderis, lenkų visuomenės veikėjas, rašytojas, Paribio fondo Seinuose steigėjas Krzysztofas Czyżewskis, poeto žmona Tatjana Milovidova-Venclova.

Filmo geografija driekiasi prieškario Klaipėdoje, karo metų Kaune, pokario ir šiandieniniame Vilniuje, Juodkalnijoje, kurioje poetas vasaromis grįžta prie antikinės Viduržemio jūros tradicijos, dar ankstyvoje vaikystėje padėjusios pamatus jo pasaulėvokai ir literatūriniam skoniui, antikinės kultūros ir posovietinės erdvės kolizijas įkūnijančioje Albanijoje, kurios istorinis pasakojimas veda ryškią paralelę tarp Lietuvos ir Balkanų regiono politinių įtampų, pagrindiniuose profesoriaus akademinio gyvenimo uostuose Niu Heivene ir Niujorke.

Viešojoje erdvėje T. Venclovos asmuo iki šiol vertinamas prieštaringai. Sovietiniais metais jis buvo kritikuojamas tarybų Lietuvos ir išeivijos spaudoje už kosmopolitiškas ir dekadentiškas pažiūras, nepriklausomoje Lietuvoje – už tabuizuotų ir prieštaringų istorinių temų – lietuvių ir žydų, lietuvių ir lenkų santykių – aptarimą. Ši paradigma tik pabrėžia jo svarbą Europos kontekste – jo kritika totalitariniams režimams ir ginamos žmogaus orumo bei laisvės idėjos atstovauja demokratiniams principams, nuosekliai įgyvendinamiems įvairiapusėje intelektualinėje veikloje.

Filmą kūrė scenarijaus autorė Lina Žukauskaitė, režisierius Saimiras Bajo, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, montažo režisierius Eimantas Belickas, operatoriai Andrius Seliuta ir Audrius Zelenius, konsultantas Nerijus Milerius, garso režisierius Sigitas Motoras, prodiuserė Teresa Rožanovska.

Saimiras Bajo yra albanų kilmės čekų scenaristas ir režisierius, dėstantis dokumentinio ir vaidybinio kino režisūrą prestižinėje Kino ir televizijos akademijoje FAMU, Prahos kino mokykloje, Prahos kolegijoje ir Kino akademijoje FAMO, kino gamybos kompanijos BAJO FILMS įkūrėjas ir prodiuseris.

Lina Žukauskaitė yra scenaristė, kultūros žurnalistė ir redaktorė, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ komunikacijos vadovė.

Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos radijas ir televizija.