Footsteps in the nNight

Scenarijaus autorius Vladas Mozuriūnas
Operatorius Jonas Gricius
Kompozitorius  Eduardas Balsys
Dailininkai Algimantas Zaviša, Jeronimas Čiuplys
Kostiumų dailininkė Viktorija Bimbaitė, Elena Emma

Vaizdo restauravimas Jonas Zagorskas
Garso restauravimas Jonas Maksvytis

Juozas Rygertas, Petras Steponavičius, Vytautas Tomkus, Juozas Miltinis, Gražina Balandytė, Algimantas Masiulis, Steponas Kosmauskas, Rimgaudas Karvelis, Valdas Jatautis, Stasys Krasauskas, Gediminas Karka ir kt.

• 1963 – Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos regioniniame kino festivalyje diplomas R. Vabalui už geriausią režisūrą.
• 1964 – Sąjunginiame Leningrado kino festivalyje prizas už geriausią vaizdinį dekoratyvinį sprendimą dail. A. Zavišai, J. Čiupliui, V. Bimbaitei, E. Emmai.

1943 metų Kaunas, kuriame šeimininkauja vokiečių armija. Iš „didžiosios žemės“ į Kauną atvyksta kadaise čia studijavęs architektūrą „cirkelis“ Aleksas. Jis susitinka su buvusiu pedagogu, skeptišku Hegelio pasekėju inžinieriumi Virkučiu, įbauginta ir gal todėl susitikinėjančia su gestapo vertėju Kuzmickiu šio dukterėčia Liuda. Bet jau pirmuosiuose epizoduose potencialus kovos vadovas, nespėjęs nieko konkretaus nuveikti, patenka į nelaisvę, į Kauno IX fortą. Ten – savas mikropasaulis su savais palūžusiais, provokatoriais, savais valdančiųjų kastos antžmogiais, kaip buvęs vokiečių antropologas Bublicas, dabar spalvinantis periferinį gyvenimą psichologiniais ekskursais, skirtais kalinių auditorijai. Žinoma, dauguma pastarųjų, naikinančių fašistų nusikaltimų pėdsakus, yra apimta nerealios pabėgimo idėjos. Ta viltis įgauna realesnį pagrindą, mirtininkų komandos kameroje atsiradus ir inžinieriui Virkučiui, kuris įsivaizduoja forto planus. Ateina Kūčios, vokiečiai, giedodami: „O, Tannenbaum“, darosi sentimentalesni, mažiau budrūs. Įkaušę sargybiniai išsiveda kalinius prie didžiulio laužo – „eglutės“; imituojant šokį, nuo išsekimo čia krinta inžinierius Virkutis. Likusieji bando bėgti. Kažkam pavyko. Bet Aleksą grąžina į kamerą. Rytoj jį sušaudys. Naujokui, paklaususiam, ar įmanoma iš čia pabėgti, jis atsako teigiamai. 

„Žingsniai naktį“ (1962) – pirmas savarankiškas (ir diplominis) Raimondo Vabalo filmas. Lietuvos kino studija suteikė galimybę Vabalui sukurti jį iškart po to, kai režisierius, dar nebaigęs studijų Maskvos kinematografijos institute, pratęsė ir užbaigė Arūno Žebriūno pradėtą kurti „Kanonadą“ (1961). Kūrybinės biografijos pradžia buvo sklandi, gal todėl operatorius Jonas Gricius yra sakęs, kad „Vabalas į kiną atjojo lyg karalaitis ant balto žirgo“.

Vabalas buvo vienas svarbiausių lietuviško kino mokyklos režisierių, kuriam priklauso svarbiausi, subtiliai šalies istorines dilemas, laiko dvasią, žmogaus psichologiją atspindintys filmai („Laiptai į dangų“, 1966, „Birželis, vasaros pradžia“, 1969). Jis sukūrė ir bene reikšmingiausią, žiūroviškiausią 9 deš. filmą „Skrydis per Atlantą“ (1983), stagnacijos metais visuomenę įkvėpusį savosios tapatybės apmąstymams.

Debiutiniame filme „Žingsniai naktį“, nepaisant filmo sukūrimo aplinkybių (primesto scenarijaus, nuolatinės sovietų cenzorių priežiūros) jau galime pamatyti jauno režisieriaus ateities kūrybos punktyrus. Kuo labiau filmas tolsta nuo savojo laiko kontekstų, tuo labiau jame ryškėja universali, Vabalui ypatingai svarbi laisvės tema, taip pat ir intensyvios, ekspresyvios kino kalbos galimybės. Kino kalbos, kuri 1970-aisiais Lietuvos kino studijos filmuose išsiskyrė, pirmiausiai, poteksčių ir išraiškos drąsa.

„Žingsniai naktį“ visgi šiek tiek nutolo nuo Vlado Mozūriūno scenarijaus, pagal kurį sukurtas ir kuris buvo skirtas pabrėžti sovietinės ideologinės komunistinio jaunimo organizacijos (komjaunimo) svarbą ir vaidmenį kovojant su nacistiniu režimu II pasaulinio karo metais Lietuvoje. Scenarijus pagal redaktorių pageidavimus buvo perdirbinėjamas porą metų. Iš esmės buvo priekaištaujama dėl prastos literatūros, nesivystančių siužetinių linijų, schematiškų charakterių, bet filmas vis tiek buvo pradėtas gaminti – Lietuvos kino studija negalėjo išvengti „ideologiškai teisingų“ scenarijų. Tai buvo laikas, kai režimas tapo šiek tiek švelnesnis, bet kartu ypatingai daug dėmesio buvo skiriama sustiprinti komunistų partijos ir komjaunimo organizacijos autoritetą.

Iš komunistines idėjas akcentuojančio scenarijaus liko siužetinis karkasas, dedikacija filmo pradžioje „komjaunuoliams“. Ši dedikacija – apmaudi sovietinės sistemos grimasa, kaip ir pats istorinio siužeto akcentų pakeitimas. Iš tiesų „Žingsniuose naktį“ atkuriamas žydų pabėgimas iš IX forto 1943 metais. Tačiau Holokaustas ir žydų tragedija sovietmečiu buvo neleistina tema, tad filme apie tai yra vos kelios užuominos, o pabėgime iš IX forto dalyvauja įvairių tautybių kaliniai.

Filmas prasideda įspūdingais okupuoto Kauno vaizdiniais – miesto panorama, per visą ekraną grėsmingai plevėsuojančia svastika, išlakiomis modernistinės architektūros formomis, kuriomis pabrėžtinai gėrisi filmo operatoriaus Jono Griciaus kamera. Filmo įžangoje susipažįstame su iš kažkur („didžiosios žemės“) atvykusiu Aleksu „Cirkeliu“ (Juozas Rygertas), kuris su kažkokia slapta užduotimi prisijungia prie prieš nacius kovojančio pogrindinio jaunimo.

Aistringa Vabalo kino kalba, raiški filmo stilistika, profesionaliai keliama įtampa iš esmės padeda išlaikyti filmo intrigą. Filmo pradžioje neišraiškingus ir neatskleidžiančius gilesnių psichologinių niuansų personažų dialogus režisierius su operatoriumi, atrodo, siekia kompensuoti įsimintinais, labai gražiais kadrais, įspūdingomis scenomis ir rakursais. Gausiuose įmantriuose filmo rakursuose nesunkiai galima įžiūrėti sovietų 3-ojo deš. montažinio kino meistrų įtaką (Vabalas buvo vieno garsiausių avangardistų Levo Kulešovo mokinys), o pabrėžtinai grafiški, įspūdingi  šviesos ir šešėlių vizualiniai sprendimai sufleruoja sekimą vokiečių ekspresionizmo meistrais. Vienoje įsimintiniausių scenų, kai Aleksas „Cirkelis“ ateina į namus pas jaunystė bičiulę Liudą (Gražina Balandytė), filmo kūrėjai, pabrėždami „Cirkelio“ apsilankymo paslaptingumą, judviejų susitikimą rodo kaip dviejų šešėlių ant sienos pokalbį. Apskritai, Vabalas ir Gricius, atrodo, kiekvieną pradžios sceną stengiasi paversti atskiru paveikslu.

Bet iš esmės gana ilgą filmo įžanginę dalį nuo formalaus patoso gelbsti Lietuvos teatro legenda ir vakarietiškos kultūros adeptas, garsusis Panevėžio teatro režisierius Juozas Miltinis, suvaidinęs filme architekto Virkučio, pagal nacių užsakymą suprojektavusio benzino bazę, vaidmenį. J. Miltinio realistinė vaidyba ir kartu gebėjimas suteikti papildomų poteksčių paprasčiausiam tekstui ir šiandien daro įspūdį. Jau nebekalbant apie subtilią ir karčią ironiją, atsiskleidžiančią dialoge su kavinėje sutiktu Aleksu: „Visa, kas egzistuoja, išmintinga,“ – sako Virgutis. „Vėl Hegelis?“- ironizuoja Aleksas. „Markso aš neskaičiau“, - priekaištingai atsikerta inžinierius. Būtent J. Miltinio personažas labiausiai pabrėžia filmo potekstėse slypintį intelektinį diskursą. Virkučio personažas atskleidžia prisitaikiusio prie aplinkybių inteligento dramą – nepaisant kompromisų, jis, kaip ir dauguma, neišvengia tragiškos lemties ir atsiduria IX forte.

Kalėjimas, kuriame susitinka visi filmo personažai, yra tarsi nustekentos, bet nesirengiančios pasiduoti, uždaros visuomenės metafora. Vabalas ir operatorius  Gricius šioje pagrindinėje filmo dalyje jau nuosaikiau naudoja formalius efektus, bet susikoncentruoja į minios psichologijos ir (bent jau probėgšmais) individualius personažų bruožus. Kaliniai kalba įvairiomis kalbomis – rusų, lenkų, prancūzų, lietuvių ir lietuviškai su pabrėžtinai žydišku akcentu. Šį daugiakalbystė autoriui, atrodo, yra svarbus elementas, kad sukurtų bendrinį nacizmo aukų portretą ir pabrėžtų jo mastą.

Kalinių kasdieninis darbas – naikinti nacių nusikaltimus: atkasti ir deginti kalėjime per tris metus nužudytų žmonių kūnus. Aktyvistai ir optimistai tuo tarpu rengia kalinių pabėgimą – gręžia angą.

Šioje dalyje pratęsiama ir giliau išreiškiama mintis apie skirtingų žmonių požiūrį ir nesusitaikymą arba prisitaikymą prie nacių režimo. Matome ir akivaizdžių tarnystės režimui atvejų. Vabalas profesionaliai, neskubėdamas kuria mozaiką portretų, kurie, nors ir punktyriškai apibūdinti, bet įsimena, yra vieno ar kito likimo ženklas. Išsiskiria aistringas, sunkiai slepiantis neapykantą naciams Povilas, kurį suvaidino, Vytautas Tomkus, užsispyręs Vytas – Petras Steponavičius, orumą kalėjime siekiantis išlaikyti vaistininkas – Valdas Jatautis. Bet ir kiti mažesni vaidmenys psichologiškai motyvuoti, įtikinami.

Ryškūs nacių portretai – antropologą kalėjimo komendantą Bublicą, žongliruojantį priešais kalinius neva mokslinėmis įžvalgomis, suvaidino Steponas Kosmauskas, o nedažnai ekrane matytas Jaunimo teatro kino metraštininkas, charakteringų komiškų vaidmenų scenoje atlikėjas Rimgaudas Karvelis filme suvaidino jo parankinį Hansą. Taupiomis priemonėmis, bet išraiškingai nacių bendradarbį Kuzmickį sukūrė Algimantas Masiulis. Kosmausko ir Masiulio kūrybinėse biografijose vėliau bus ne vienas vaidmuo, ekspolatuojantis šiame filme punktyrais nužymėtų nacių charakterių savybes.

Filmo kulminacija – išvarytų į kalėjimo kiemą kalinių šokis aplink laužą, ir tai pati svarbiausia, metaforiškiausia filmo scena. Žmonių figūros makabriškai išdidėjusios atsispindi ant kalėjimo sienų ir sukuria pragaro įspūdį. Pragaro, kuriame prasmingas tik vienas tikslas – iš jo išsiveržti. Deja, tai ne visiems filme pavyksta. Naujai atvarytas kalinys klausia „Ar galima iš čia pabėgti?“ Jis sulaukia aiškaus atsakymo „Galima“. Simboliška, kad klausantį kalinį suvaidino pats režisierius Vabalas, kuris vėliau visa savo gyvenimo kūryba siekė išsiveržti iš sistemos primestų suvaržymų.

– Rasa Paukštytė