Journey to Paradise

Scenarijaus autorius Saulius Šaltenis
Operatorius Jonas Gricius
Kompozitorius  Laimis Vilkončius
Dailininkė Filomena Vaitiekūnienė
Kostiumų dailininkė Filomena Vaitiekūniene

Algirdas Latėnas, Rimanta Krilavičiūtė, Eglė Gabrėnaitė, Juris Strenga, Vytautas Paukštė, Antanas Šurna ir kt.

Turtinga Tilžės našlė Marta Anker pamilsta žvejį Ansą Balčių ir pasiryžta bet kokia kaina išskirti jį su žmona Indre. Suviliotas Martos pažadėto prabangaus gyvenimo, Ansas išduoda šeimą, tačiau kelionėje į Tilžę tarp jo ir Indrės vėl atgyja jausmai. Suvokęs savo kaltę, Ansas nebegali gyventi su sąžinės priekaištais ir pasirenka tragišką išeitį. Filme susipina meilės drama, melodrama ir lietuvybės tema, o prieštaringas ir tragiškas Martos paveikslas tampa vienu ryškiausių kūrinio akcentų.

Arūno Žebriūno filmas „Kelionė į rojų“ (1980) ilgą laiką buvo tarsi kiek primirštas jo filmografijos kūrinys, užgožtas „Paskutinės atostogų dienos“, „Gražuolės“, „Riešutų duonos“ ar „Velnio nuotakos“. Tačiau šiandien „Kelionė į rojų“ restauruota ir sugrįžta į ekranus, tad tai proga pasvarstyti, ar šis niūrus brandaus režisieriaus filmas yra tik pamario melodrama apie neištikimybę ir kaltę. Juk jame daug dėmesio skiriama ir tautinei savimonei, moralės trapumui – temoms, kurios filmo kūrimo metu buvo itin skaudžiai aktualios.

Žebriūnas mėgo kartoti teatro režisieriaus Juozo Miltinio frazę, kad „žmogų sukurti gali tiktai Dievas arba dramaturgas“. Studentams, kuriuos mokė režisūros, patardavo ne patiems rašytis scenarijus mokomiesiems darbams, o daugiau skaityti, ieškoti literatūros, trumpų novelių, kurios tiktų kino ekranui. „Aš nesu nei dramaturgas, nei Dievas, todėl dažniausiai ekranizuodavau literatūrą“, – yra sakęs režisierius. Tarp jo filmų – ir mažai žinomų novelių ekranizacijos – būtent tokios yra „Paskutinė atostogų diena“, „Gražuolė“, „Naktibalda“; yra ir garsių literatūros kūrinių perkėlimo į ekraną: Antoine’o de Saint-Exupéry alegorinė pasaka „Mažasis princas“, Kazio Borutos romanas „Baltaragio malūnas“, virtęs Žebriūno ir Viačeslavo Ganelino miuziklu „Velnio nuotaka“, Sauliaus Šaltenio apysaka „Riešutų duona“.

Režisierius balansavo tarp pagarbos originalui ir šelmiškos nepriklausomybės, ir už abu elgesio variantus yra gavęs pylos, dažniausiai iš rašytojų, kurie yra labai jautrūs literatūros, ir ne vien savo, interpretavimui. Kartais, kaip „Mažojo princo“ atveju, režisierius laikėsi knygos struktūros, kitais, kaip kurdamas „Velnio nuotaką“, – transformuodavo medžiagą taip radikaliai, kad filmas tapdavo savarankišku pasauliu. Taip atsitiko ir su vokiečių rašytojo Hermanno Sudermanno novele „Kelionė į Tilžę“, pagal kurią sukurtas filmas „Kelionė į rojų“.

Sudermanno kūrinyje Mažosios Lietuvos pamario žveją Ansą, turintį šeimą, suvilioja samdinė Bušė, kuri pakiša Ansui mintį atsikratyti žmonos: plaukite kartu į Tilžę ir tegu ji „netyčia“ nuskęsta.

Novelėje dramatiškas plaukimas į Tilžę, bendra sutuoktinių patirtis svetimame mieste leidžia Ansui tarsi iš naujo pamilti savo žmoną Indrę, jie grįžta namo dar artimesni, o meilužės kerai nebeveikia. Žebriūno filme finalas visiškai kitoks: parplaukus namo, Ansas, nešinas akmeniu, skirtu žmonai skandinti, pats brenda į bangas – jis šitaip baudžia save už tai, kad pasidavė turtingos našlės Martos Anker gundymams. Šis siužeto pakeitimas tampa viso filmo raktu. Režisieriui nepakanka pasakojimo apie neištikimybę. Jį domina suvokta kaltė, žmogaus negebėjimas atleisti pačiam sau.

Scenarijų filmui parašė Saulius Šaltenis, po „Riešutų duonos“ tai buvo antras svarbus jo ir Žebriūno bendras darbas. Tačiau „Kelionėje į rojų“ nebelieka Šalteniui būdingos ironijos. Vietoje jaunatviško žaismės pasaulio atsiranda slogus pamario kraštas, kuriame viskas persmelkta įtampos. Į kaimą prie marių atklydusi jauna turtinga našlė Marta Anker, kurią suvaidino Eglė Gabrėnaitė, į šią niūrią aplinką įneša geismo, chaoso ir savinaikos energiją. Tai nėra tradicinė „fatališka moteris“. Martoje justi ir melancholija, ir vienatvė, ir desperatiškas noras pabėgti nuo savęs pačios. Žinomas kino kritikas Saulius Macaitis yra rašęs,  jog „Kelionės į rojų“ emociniu centru tampa ne Ansas ir Indrė, o būtent Gabrėnaitės Marta – prieštaringa, tragiška ir hipnotizuojanti figūra.

Macaitis taip pat atkreipė dėmesį, kad „Kelionė į rojų“ svyruoja tarp kelių žanrų – baladės, tragikomedijos, nacionalinio išdidumo dramos, kol galiausiai įstringa melodramoje. Iš tiesų melodrama čia vyrauja, tačiau Žebriūnas ją pripildo kur kas sudėtingesnių prasmių. Meilės trikampis jam tėra būdas kalbėti apie žmogaus silpnumą, apie kaltę ir apie tai, kokia pažeidžiama yra tautinė tapatybė. Ansas nėra vien vyras, pasidavęs pagundai. Jis – lietuvininkas, gyvenantis vokietinamoje Mažojoje Lietuvoje, žmogus, aplinkybių verčiamas nuolat balansuoti tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo.

Lietuvybės motyvą ypač sustiprina mokytojo Jakštaičio epizodai. Vytauto Paukštės suvaidintas Jakštaitis yra kaimo ramybės drumstėjas, oratorius išsidraikiusiais plaukais. Rakštis ne tiek okupantams, kiek lietuviams prisitaikėliams. Mokytojas kaizerio valdomoje Mažojoje Lietuvoje nebeturi darbo, bet lietuvių kalbą gina ir bažnyčioje, ir apsuptas žandarų, todėl yra izoliuojamas – uždaromas į daboklę. Filmo gamybos data – 1980-ieji. Tokį lietuvybės gynėją ir sistemos kaltintoją kine tais metais galėjai vaizduoti tik kaip keistuolį, kone pamišėlį. Jakštaičio frazė: „Prastas tas lietuvis, kuris nors kada nesėdėjo už grotų!“ 1980 metais skambėjo kaip aiški aliuzija į sovietinę tikrovę. Tačiau Žebriūnas tada nekūrė tiesioginio politinio kino – jam svarbiau žmogaus reakcija į sistemą, protestas arba moralinis prisitaikymo mechanizmas.

Jakštaičio priešingybė – kaizerio tvarkai uoliai tarnaujantis lietuvis žandaras, kurį Antanas Šurna suvaidino kaip operetinį padlaižį, tą pabrėžia net ir įstriža plaukų sruoga ant praplikusios kaktos. Šis pareigūnas pasitempęs, griežtas, o kartu ir pasiryžęs bet kada virsti skuduru. Nepažinęs į kaimą atklydusios turtuolės Martos, žandaras reikalauja dokumento, o ši sviedžia jam į veidą šlapio smėlio gniūžtę. Vėliau per visą filmą žandaras maldauja Martos tarnų užtarti jį ir suteikti progą atsiprašyti, o tie zuja pro jį kaip pro kliudantį daiktą. Galime teigti, jog tai režisieriaus požiūris į prisitaikėlius.

Didžiulę filmo jėgą kuria operatoriaus Jonas Gricius darbas. Gricius, su kuriuo Žebriūnas bendradarbiavo nuo pirmųjų savo darbų kine – „Gyvųjų didvyrių“ novelės „Paskutinis šūvis“,  filmo „Paskutinė atostogų diena“ – buvo vienas svarbiausių lietuvių kino operatorių, sukūręs vizualinį daugelio klasikinių filmų veidą. „Kelionėje į rojų“ jo kamera kuria jausmų atmosferą. Pamario peizažai – vanduo, rūkas, pilkas dangus, vėjo gairinamas smėlis – įtikinami veikėjų būsenų atspindžiai. Griciaus kamera itin jautriai pagauna žmogų erdvėje. Personažai dažnai atrodo maži ir vieniši prieš milžinišką marių horizontą. Ypač įsimintini stambūs planai: Latėno Anso veidas, pamažu sunkėjantis nuo kaltės, Gabrėnaitės Martos žvilgsnis, kuriame telpa geismas, nuovargis ir tuštuma. Vizualinis filmo ritmas lėtas, hipnotiškas, artėjantis prie sapno estetikos.

Žebriūnas buvo architektūrinio mąstymo režisierius, nepaprastai jautęs kadro kompoziciją, formą ir mizansceną. Algirdas Latėnas prisimena, kad režisierius kruopščiai nusipiešdavo kiekvieną būsimą kadrą, planuodavo judesius, mizanscenas ir emocinius ritmus. Tačiau kartu jis palikdavo vietos improvizacijai ir gyvam aktoriaus buvimui.

Latėnui darbas su Žebriūnu tapo kone režisūros mokykla. Dar nuo „Riešutų duonos“ filmavimų jie drauge nagrinėdavo kiekvieną sceną, ieškodavo personažo būsenų. Kurdami „Kelionę į rojų“, iš anksto kruopščiai aptardavo net menkiausią judesį, ypač erotinėse scenose – „kad judesiai nebūtų chaotiški, beždžioniški“. Žebriūnas, aktoriaus įspūdžiu, buvęs ne itin kalbus, reikšdavęs savo mintis taupiai, sakinių nuotrupomis.

Pačiam režisieriui ypač įspūdingas atrodė Algirdo Latėno darbas finaliniame vaidmens epizode, kai Ansas nutaria nubausti save už neištikimybę. Iš vakaro režisierius ir aktorius sutarė, kad Ansas turi „pasenti“ nuo situacijos įtampos. Režisierius tikėjosi, kad aktoriui padės atitinkamas grimas. Tačiau filmavimo dieną Latėnas atsisakė grimo, tylėdamas ilgai sėdėjo valties gale, kol jo veidas visiškai pasikeitė – „paseno“ be jokio grimo, vien iš vidinės būsenos.

Filmavimo metu kūrybinė atmosfera buvo intensyvi ir sudėtinga. Juosta buvo taupoma, o kai kurios scenos galėjo kliūti cenzūrai dėl lietuvybės temos. Todėl, prisimena Algirdas Latėnas, būdavo filmuojami du variantai – vienas aštresnis, kitas nuosaikesnis. Montuodamas Žebriūnas palikdavo būtent tą variantą, kuris jam buvo svarbiausias. Ir jokių ginčų ar skandalų nėra kilę, kino valdžios įstaigose priimant „Kelionę į rojų“.

Ne visi aktoriai darbą su režisieriumi prisimena vienodai gerai. Eglė Gabrėnaitė yra sakiusi, kad filmavimo aikštelėje jautėsi palikta viena. Su Latėnu režisierius ilgai kalbėdavęsi ir analizuodavę scenas, o jai dažnai tekdavo pačiai ieškoti personažo sprendimų. Tačiau gal būtent tas emocinis atstumas ir padėjo sukurti Martos šaltį bei paslaptingumą.

Restauruotas filmas „Kelionė į rojų“ leidžia iš naujo atrasti ir patį Žebriūną – ne tik kaip poetinio kino kūrėją, subtilų ar ironišką vaikystės pasaulio stebėtoją, bet ir kaip režisierių, mėginusį kalbėti apie kaltę, laisvę, tautinę laikyseną, sąžinės neatsparumą. „Kelionė į rojų“ šiandien sugrįžta kaip gyvas, skausmingas  lietuviško kino kūrinys.

Rūta Oginskaitė

Vaizdo restauravimas: Locomotive Classics (Latvija)

Garso restauravimas: Jonas Maksvytis