The Confession of His Wife

Scenarijus Vytautas Žalakevičius
Operatorius Donatas Pečiūra
Kompozitorius Juozas Širvinskas
Dailininkai Galius Kličius
Kostiumų dailininkė Gražina Remeikaitė

Vaizdo restauravimas Locomotive Classics (Latvija)
Garso restauravimas Jonas Maksvytis

Rūta Staliliūnaitė, Juozas Budraitis, Marija Lukaševskaja, Leonidas Filatovas, Nelė Savičenko, Ona Knapkytė, Kostas Smoriginas ir kt.

Tai – moters vėlyvos meilės istorija. Filmo herojei Irenai – tuoj keturiasdešimt. Jai nepasisekė gyventi taip, kaip ji svajojo. Irena dirba ne pagal specialybę, romantiška meilė ir susižavėjimas chirurgu Jonu, už kurio ji ištekėjo, praėjo. Jų dukrai jau trylika. Atrodė, kad Ireną prikels meilė perspektyviam mokslininkui Ričardui, dėl kurio ji pasiryžusi palikti šeimą, bet ir čia filmo herojė nusivilia.

Almanto Grikevičiaus filmas „Jo žmonos išpažintis“ (1983 m.) svarbus jo kūrybiniam keliui, nors ir nėra tarp reikšmingiausių jo kūrinių. Greičiau tai tam tikras ieškojimas, bandymas išeiti už ribų, įprastų sau ir to meto kinui, išlaikant dėmesį sudėtingiems žmogaus išgyvenimams. Ankstesniuose filmuose – „Jausmai“ (1968 m. drauge su Algirdu Dausa), „Ave, vita“ (1969 m.), „Sodybų tuštėjimo metas“ (1978 m.), „Faktas“ (1980 m.) – A. Grikevičius sprendė tautos likimo klausimus. „Jo žmonos išpažintis“ yra visiškas kontrastas. Čia režisierius įsižiūri į vieno žmogaus – moters – gyvenimą. Tai drama apie 40-metės vidinį sąmyšį ir meilės ilgesį. Kartu su operatoriumi Donatu Pečiūra A. Grikevičius sukūrė subtilų, lėto ritmo filmą, kuriame interjero detalės, gamtos peizažai ir herojų žvilgsniai, net tyla pasako daugiau nei dialogai. Šiam filmui, kaip ir daugeliui A. Grikevičiaus kino kūrinių, scenarijų parašė režisierius Vytautas Žalakevičius.

A. Grikevičius yra vienas iš svarbiausių lietuvių autorinio kino kūrėjų. Jam rūpi ne įvykiai, o ką žmogus išgyvena. Ir „Jo žmonos išpažintyje“ siužetas, kurį sudaro žmonos nerimas, neištikimybė, pabėgimas su meilužiu, nėra esmė, filmas sukonstruotas iš nuotaikų, prisiminimų, asociacijų. Kūrinys kviečia žiūrovą interpretuoti, o ne pateikia vieną teisingą prasmę.

Pavadinimas „Jo žmonos išpažintis“ šiandien skamba beveik ironiškai. Juk filmas pasakoja apie heroję, vardu Irena, gilinasi į jos jausmus, o pavadinime atsiranda abstraktus Jis, kurio žmona atlieka išpažintį. Gal tai laiko bruožas, gal 1983 metais kitaip ir būti negalėjo?

Filmas tapo savotišku epochos veidrodžiu. Pagal oficialią doktriną sovietinė moteris buvo laisva, lygiateisė ir laiminga. Filmas nepalaiko šios iliuzijos, atvirkščiai – išardo ją. Irena (Rūta Staliliūnaitė) yra išsilavinusi fizikė, tačiau fizika gyvenimo eigoje primiršta, Irena dirba ne pagal specialybę, o bibliotekoje. Dar blogiau – ji nebejaučia meilės savo kadaise karštai mylėtam vyrui. Abi aplinkybės metams bėgant ima kankinti Ireną. Jos vyras Jonas (Juozas Budraitis) – nuolat užimtas chirurgas. Vyro sėkmės fone moteris tampa tik žmona ir mama, namų elementu, kurio būsenomis niekas nesidomi. Irenos romanas su ambicingu fiziku Ričardu Bekraičiu (sovietinio kino žvaigždė Leonidas Filatovas) nėra tiesiog banali neištikimybė – tai desperatiškas 40-metės bandymas išsiveržti iš dvasinio stingulio, susigrąžinti šeimoje užgesusį meilės jausmą, net profesinį orumą. Tačiau herojės maištas atrodo be išeities. Ir ar tai jos maištas, ar Ričardo provokacija, už kurios slypi agresyvus, jokių kompromisų nepripažįstantis požiūris ne tik į mokslinį darbą, bet ir į santykius?

Šiandien „Jo žmonos išpažintį“ galima suvokti ir kaip bandymą įsijausti į moters patirtį, ir kaip kūrinį, kurio vaizduotės ribas vis dėlto apibrėžia vyro žvilgsnis. Kas leidžia manyti, kad kalba vyras? Irenos „išpažintis“ pernelyg literatūriška. Ji kalba apie amžiną meilę, kaltę, ilgesį, gyvenimo prasmę gana abstrakčiomis kategorijomis. Tai labiau primena filosofinį žmogaus portretą nei kasdienio moters gyvenimo audinį. Be to, moters krizė čia iš esmės vaizduojama per santykius su vyrais. Tiesiog filmas daro prielaidą, kad svarbiausia moters egzistencijos arena yra santykiai, konkrečiai – stipri meilė, amžina meilė. Ir niekas daugiau. Be to, Irena filme atrodo šiek tiek paslaptinga net pati sau. O gal ji liko paslaptis pagrindiniams filmo autoriams?

     „Jo žmonos išpažinties“ vaizdo metaforos nėra tokios ryškios kaip, tarkime, ankstesniuose A. Grikevičiaus filmuose „Jausmai“ ar „Sadūto tūto“. Šįkart metaforos įaustos į kasdienę aplinką ir psichologiją. Vanduo – bene svarbiausias motyvas nuo filmo pradžios, kai vyras ir moteris, kurių ryšio žiūrovai dar nežino, atvyksta į kaimo sodybą prie ežero.

Vanduo „Jo žmonos išpažintyje“ siejamas su riba, apsivalymu, pavojumi, galimybe pradėti iš naujo. Toks ir yra ežeras, kuriame abu įsimylėję herojai irstosi iki lemtingo įvykio. Prisiminimuose lietus per pirmąjį Irenos ir jaunojo fiziko pasimatymą virsta galimybe ilgiau pabūti kartu – iki absurdo, kai abu per liūtį stumia jo automobilį, tačiau atrodo laimingi. Kulminacinėje scenoje prie ežero Irenos vidinė krizė tampa beveik fiziškai apčiuopiama, kaip toji apversta valtis. Vanduo čia ne romantinis peizažas, o egzistencinė erdvė. Bandyta ironizuoti: kaimo troboje Irena pastebi sentimentalų sienos kilimėlį su gulbėmis ežere ir susijuokia, o kai su Ričardu netrukus irstosi tikrame ežere, ji tęsia juokus: neva dabar jie įplaukia į tą peizažą. Ironija neturi tęsinio. Ar tai reiškia, kad ji atsitiktinė?

     A. Grikevičius mėgsta filmuoti pro langus, stiklus, atspindžius. Langas tampa dviprasmiu ženklu: galima matyti pasaulį, bet tarp tavęs ir pasaulio visada lieka stiklas, kaip scenoje, kai Irena guodžiasi savo kolegei ir draugei Norai (Nelė Savičenko). Tai labai tinka Irenos būsenai – ji tarsi dalyvauja gyvenime, bet kartu jaučiasi nuo jo atskirta.

     Veikėjai nuolat juda: važiuoja, eina, išvyksta, grįžta. Tačiau jų vidinė būsena beveik nesikeičia. Tai nuolatinė modernaus kino metafora: judėjimas erdvėje nereiškia judėjimo gyvenime.

Ireną vaidinanti Rūta Stalilūnaitė buvo garsi ir žiūrovų dievinama Kauno dramos teatro aktorė. Kine ji rečiau filmuota, ir paprastai ne pagrindiniuose vaidmenyse. „Jo žmonos išpažintyje“ aktorė tarsi nuolat slopina emociją, neleisdama jai išsiveržti. Svarbiausi momentai kuriami iš pauzių, žvilgsnių, intonacijų. Pats charakteris atrodo sterilokas, pernelyg atsargiai suvaidintas, lyg aktorė nuolat laikytų atstumą, neleisdama nei sau, nei žiūrovui įsijausti. Kaip yra užsiminęs kino kritikas Saulius Macaitis, Irenos paveiksle ir visame filme trūksta tikro skausmo, o tai jau rimtas kritiko priekaištas režisieriui.

Šiame filme R. Staliliūnaitei teko suvaidinti heroję, kiek jaunesnę už save, ir ši pastanga filme jaučiama. Ji vyresnė ir už abu šio filmo partnerius. Su Juozu Budraičiu jie buvo partneriai Kauno dramos teatro spektakliuose, ir „Jo žmonos išpažintyje“ jų duetas yra įtikinamas, jiems jauku būti kadre, nepaisant to, kad vaidina atšalusius sutuoktinių santykius. Detalė: Jonas skalbia vonioje, į kurią užeina Irena – šeima bendrauja lyg būtų kaimynai komunaliniame bute, kur tenka dalintis bendra vonia visiems gyventojams.

Tačiau filme visiškai nepasisekė R. Staliliūnaitės duetas su populiariu anuomet rusų aktoriumi Leonidu Filatovu, išpaikintu šlovės ir gausybės kine atliktų meilužių vaidmenų. Irenos ir jaunojo fiziko Ričardo Bekraičio įsimylėjimo istorija liko dekoratyvi, akivaizdžiai suvaidinta. Tą yra pripažinęs ir filmo režisierius, ir operatorius, betarpiškai stebėję procesą ir nesugebėję jo koreguoti.

Yra užuominų, kad garsusis rusų aktorius buvo pakviestas, tikintis gausaus sovietijos kino žiūrovų dėmesio lietuviškam filmui, tačiau kino valdininkams šis kūrinys atrodė per daug nutolęs nuo „realaus sovietinio žmogaus problemų“, o lėta, estetizuota, filosofiška „Jo žmonos išpažintis“ tiesiog žanriškai neatitiko vidutinio žiūrovo lūkesčių – ne komedija, ne detektyvas, ne melodrama – tad ir liko mažai reklamuojamu, menkai žiūrimu filmu.

„Jo žmonos išpažintyje“ galima pamatyti aktorių, kurių kūrybinis kelias vėliau nutrūko arba visiškai pasikeitė. Kai kuriuos tada įamžintus aktorius filmas dabar primena. Irenos uošvę vaidina Ona Knapkytė, tuo laikotarpiu rečiau matyta teatre, dažniau girdėta kaip animacinių filmų balsas. Chirurgo Jono lengvabūdį kolegą Juodį įkūnija Kostas Smoriginas, gydytojo vaidmens patirtį įgijęs prieš metus filmuotoje Vytauto Žalakevičiaus dramoje „Atsiprašau“.

Abu chirurgai rūpinasi žiauriai sužeisto jaunuolio, jų vadinamo „Gangsteriu“, gyvybe. Šis bežodis vos poros kadrų vaidmenukas patikėtas Sauliui Balandžiui, tuo metu dvidešimtmečiui aktorystės studentui, besimokančiam pirmajame Jono Vaitkaus kurse. Įdomu, kad kine S. Balandis debiutavo dar būdamas moksleivis kitoje Almantanto Grikevičiaus juostoje „Faktas“. Irenos ir Jono dukrą Mariją vaidina paauglė Marija Lukaševskaja, žiūrovams pažįstama iš Arūno Žebriūno filmo „Riešutų duona“, kur suvaidino patrakusią Liuką Kaminskaitę vaikystėje.

Galiausiai, fizikas Ričardas Bekraitis vizualiai mažumėlę primena Ričardą Gavelį, tuo metu jauną ir mažai žinomą rašytoją. Gavelis pats buvo baigęs fiziką, kurį laiką bendradarbiavo su Lietuvos kino studija, buvo parašęs scenarijų Raimondo Vabalo filmui „Rungtynės nuo 9 iki 9“ ir turėjo kitų kino ambicijų. O kalba Ričardas Bekraitis Vytauto Kernagio balsu.

„Niekas nedirba, nors visi darbo vietose“ – įsimena Ričardo frazė, charakterizuojanti filmo kūrimo laiką, totalų šalies, visų jos sričių, jos piliečių sąstingį. Kaip bebūtų, „Jo žmonos išpažintį“ šiandien žiūrime ir kaip laiko liudijimą. Jis parodo egzistencinę aklavietę, susijusią ne tik su pagrindine heroje Irena. Šis filmas patvirtina, kad A. Grikevičius gebėjo ne tik fiksuoti globalius istorinius lūžius, bet ir užčiuopti vėlyvojo sovietmečio visuomenės dvasinį nuovargį per vienos moters intymią dramą.

Rūta Oginskaitė