I AM

Scenarijaus autorius Romas Lileikis, Stasys Motiejūnas
Operatorius Viktoras Radzevičius
Kompozitorius  Audrius Balsys
Dailininkai Vytenis Lingys
Kostiumų dailininkė Gražina Remeikaitė

Giedrius Čaikauskas, Rūta Staliliūnaitė, Nelė Savičenko, Vladas Bagdonas, Povilas Budrys ir kt.

• 1990 – Estorilo pakrantės tarptautinis kino festivalis, Portugalija: Didysis prizas

Yrančioje šeimoje Jonukas jaučiasi labai vienišas. Jis nusprendžia susirasti išėjusią mama. Prasideda ilga ir varginanti kelionė. Filmo autoriai nukelia mus į romantiškas vaikystės dienas, kai daugelis problem yra skaudžios ir neišsprendžiamos.

Vaizdo restauravimas Madstone
Garso restauravimas Sigitas Mickis

Romo Lileikio ir Stasio Motiejūno režisuotas filmas „Aš esu“ (1989) pavadintas improvizacija Aneliaus Markevičiaus apysakos „Požemių vaiduokliai“ motyvais. Jis savitai tęsia poetinio kino apie vaikus tradiciją, nors jau su ryškiais permainų laikmečio ženklais. Jie atsiskleidžia ir filmo estetikoje, ir nerimastingoje atmosferoje, kurią dar labiau sustiprina kompozitoriaus Audriaus Balsio muzika, ir filosofinėse potekstėse, ir sąsajose su istorija.

Filme „Aš esu“ pastebimas ir pasikeitęs mūsų kine požiūris į vaiko vidinį pasaulį. Jis nebeidealizuojamas kaip 7-tojo dešimtmečio juostose, nebėra rodomas jo skausmingas susidūrimas su tikrove, nebekonstruojamas ryškus kontrastas tarp suaugusiųjų ir vaikų pasaulio. Šio filmo mažasis herojus ir pats turi savidestrukcijos požymių (sakosi, esąs vagis, ar našlaitis, ar vienuolis), o jo egzistencinės paieškos organiškai įsilieja į suaugusiųjų aplinką.

Išgyvenantis mamos netektį, Jonas (sėkmingas režisierių atradimas – Giedrius Čaikauskas) išgyvena liūdesį, nežinomybę, skausmingą būtinybę suprasti, kas atsitiko mamai, ir kas jis toks pats yra. Berniuką iš tiesų kankina egzistenciniai klausimai – ką reiškia būti, ką reiškia gyventi. Tai pabrėžia ir filosofiškos Senelės (akt. Rūta Staliliūnaitė) replikos: „paskubėk, laiko neliko“, „kam skriausti mažesnius“, ir dialogai su paslaptingais personažais -- fotografu/dakaru Faustu (akt. Vladas Bagdonas) ar mokytoju/vienuoliu (akt. Povilas Budrys).

Jonas nuolat vėluoja į pamokas, o laiką leidžia bimbinėdamas po miestą. Jis tiesiog išgyvena ir geria į save kiekvieną gyvenimo akimirką. Šiame filme, kaip, beje, ir filme „Andrius“, Vilniaus senamiestis tampa svarbiu filmo personažu. Jis dar nepaliestas renovacijų, neužplūstas turistų, išsaugojęs savo senų kiemų paslaptis. Tai vieta, kur vaikas gali brandinti savąjį suvokimą kas aš esu, savo savitumą ir tapatybę.

Matome Vilnių, kokio šiandien jau nebėra. Todėl šie filmai – puiki galimybė šiandienos žiūrovams atrasti XX a. pabaigos Vilniaus senamiestį, persikelti į jo gatvių gyvenimą. Filme „Aš esu“ mieste jau ryškūs tautinio atgimimo ženklai. Pilies gatvėje vyksta ir tremtinių palaikų perlaidojimo procesija, žmonių susibūrimai su žvakėmis, čia pat praeina dainuodami krišnaitai, pasirodo gatvės muzikantai...

---Neringa Kažukauskaitė