Šriftas: AAA
Fonas: JuodasBaltas
Iliustracijos: RodytiNerodyti


Kino istorijos apžvalga

Animaciniai filmai

Animacijos, kaip išraiškos pradžia Lietuvoje vienareikšmiškai prasideda su Vladislovo Starevičiaus – lenkų kilmės animatoriaus, gimusio Maskvoje 1882 m. kūrybine veikla. Būtina pažymėti, kad Starevičius yra vienas pirmųjų stop-kadro animacijos technikos animatorių pasaulyje, o jo Kaune sukurti animacijos darbai yra svarbi pasaulio animacijos istorijos dalis. Nors šis animatorius nėra lietuvių tautybės, savo pirmuosius ir bene svarbiausius darbus - „Lucanus Cervus" (1909) bei „Gražioji Lukanida" (1910) įgyvendino Kaune, todėl jį galima laikyti simboliniu Lietuvos animacijos pradininku. Taigi nors jo darbai negali būti laikomi lietuvių kultūros produktu, visgi, nevertėtų nubraukti šio animatoriaus indėlio bei visame pasaulyje pripažintų darbų ir žvelgti į juos kaip į istorinį pamatą, nuo kurio pradėjo formuotis lietuvių animatorių savimonė.

Tiksliai nustatyti lietuvių animatorių pirmuosius animacijos darbus yra ypatingai sunku - dėl regione vykusių istorinių aplinkybių prarasta nemažai kūrybinių darbų, taip pat išliko labai mažai  rašytinių šaltinių šia tema. Vienas iš ankstyviausių literatūroje minimų lietuvių sukurtų animacinių darbų yra Perto Aleksandravičiaus ir Stasio Vanalavičiaus tarpukario metu sukurtas animacinis reklaminis kūrinys „Du litu – laimingas medžiotojas“ (1937). Deja, neradus jokių papildomų duomenų apie patį kūrinį sunku įvertinti, kokios animacijos technikos, trukmės ar kokybės jis buvo.

Tolesnė animacijos veikla fiksuojama Lietuvai jau praradus nepriklausomybę. 6-ajame dešimtmetyje savo animacijos kūrybą pristato Gražina Brašiškytė, kuri, neturėdama galimybių kurti tuometinėje Lietuvoje, išvyksta į Maskvą ir dirba „Soyuzmultfilm“ kino studijoje, kur prisideda prie kritikų gerai įvertintų animacijos projektų. 1966-aisiais metais Zenonas Tarakevičius pristato tradicinės animacijos technikos trumpametražį filmą „Vilkas ir siuvėjas“. Tai pirmoji animacija sukurta Lietuvos teritorijoje (Kauno radijo gamyklos studijoje „Banga“) naudojant tradicinės animacijos techniką. Pirmoji animacija sukurta Lietuvos kino studijoje yra režisieriaus Antano Jankausko „Iniciatyva“ (1970). Visgi tik po dešimtmečio prasideda reguliaresnė lietuvių animatorių kūryba.

Nuo devinto dešimtmečio prasideda aktyvus lietuvių animatorių kūrybos laikotarpis – savo darbus pristato Juozas Sakalauskas, Antanas Janauskas ir Nijolė Valadkevičiūtė, Zenonas Šteinys, Ilja Bereznickas ir kt. Bene visų lietuvių animatorių kūryba pasižymėjo gana aukštu techniniu lygiu. Išskirtina Nijolės Valadkevičiūtės animacinė kūryba - nuo savo debiutinės animacijos „Medis“ (1983) animatorė pasižymėjo ne tik pavydėtinu produktyvumu, tačiau ir sugebėjo lengvai išsiskirti iš kitų animatorių savo ekspresyviu, dažnai eksperimentiniu braižu. Taip pat būtina paminėti Ilją Bereznicką, kuris 1987-aisiais metais sukuria bene populiariausią sovietmečiu pagamintą lietuvišką trumpametražę animaciją „Baubas“.

Pažymėtina, kad 9-ajame dešimtmetyje tarp visų sovietų respublikų tik Lietuvoje nebuvo profesionalios animacijos studijos (tačiau devinto dešimtmečio pabaigoje įkuriamas animacijos cechas). Tai natūraliai neigiamai paveikė šalies animacijos industrijos vystymosi galimybes. Iš tuo laikotarpiu dirbusių Lietuvos animatorių atsiminimų galima spręsti, kad tiek darbo (infrastruktūros), tiek finansavimo sąlygos buvo labai sunkios, dažnai net tragikomiškos. Tai taip pat neigiamai paveikė ir animacijos edukacijos procesus. Atgavus nepriklausomybę prasidėjusi ekonominė, politinė, socialinė ir kitokio pobūdžio suirutė ilgam paralyžiavo Lietuvos animacijos industriją ir jos plėtros galimybes.

Tačiau, būtina pabrėžti, net ir esant nepalankioms sąlygoms po nepriklausomybės restauracijos animacijos gamyba Lietuvoje visiškai nesustojo. Nepriklausomybę atgavus susiformavo privačios animacijos studijos, kurios sėkmingai teikė savo paslaugas užsienio projektams (nors ir nepasiekė tokios produkcijos apimties kaip kitos dvi Baltijos šalys). Visgi, nuolatinio ir ženklaus valstybinio finansavimo nebuvimas animacijos gamybai, taip pat pasikeitęs trumpametražių kino kūrinių platinimas ir vartosena lėmė, kad nacionalinė produkcija nepriklausomybės pradžioje tapo epizodiška, o pati profesija negarantuojanti nuolatinių pajamų. Lietuvos ekonominei situacijai gerėjant ir atsirandant naujoms animacijos kūrybos ir platinimo technologinėms inovacijoms sąlygos animacijos kūrybai lėtai, bet užtikrintai pradeda gerėti.

Paskutinio dešimtmečio animacijos industrijos padėtį tiksliai apibūdinti vis dar yra gan keblu ir objektyvus vertinimas bus įmanomas tik praėjus ženkliam laiko tarpui. Iš vienos pusės, su Lietuvos kino centro įkūrimu nusistovi nuolatinis animacijos išraiškos valstybinis finansavimas, o narystė ES suteikė ne tik geresnes sąlygas dirbti tarptautiniuose projektuose, tačiau ir naujų galimybių platinti savo kūrybą. Taip pat svarbu paminėti, kad šalyje atsiranda bakalauro ir magistro lygio animacijos studijos, kurios padeda suformuoti naujų animatorių kartą (nors yra ir nemažai animatorių, įgijusių išsilavinimą užsienio aukštojo mokslo institucijose). Šiandien egzistuoja animatorių bendruomenė, kuri sėkmingai įgyvendina meninius ir komercinius projektus bei aktyviai dalyvauja tarptautiniuose industrijos procesuose.

Tačiau iš kitos pusės Lietuva yra vienintelė Baltijos šalis, kuri vis dar neturi savo ilgametražio animacinio kino filmo ar TV serialo. Nors šiame kontekste, būtina pasidžiaugti 2014-aisiais metais pasirodžiusiu latvių animaciniu kino filmu „Aukso žirgas", prie kurio koprodukcijos, kartu su Danija bei Liuksemburgu, prisidėjo ir Lietuvos animatoriai. Visgi, tokie savo apimtimi ir tarptautiniu bendradarbiavimu didžiuliai animaciniai projektai vis dar yra retenybė, o ne dėsningumas.

 

– Parengė Tomas Mitkus

 

Lietuvos kino centro facebook

Naujienų prenumerata