VELNIO SĖKLA (1980)


VELNIO SĖKLA

THE DEVIL’S SEED

Režisierius Algimantas Puipa
1980’ / Lietuvos kino studija

Velnio_Sekla_4K_422HQ_24fps_sn20_14052021.00_48_13_16.Still045

Filmo originali kalba: lietuvių k.
Subtitrai: anglų k., lietuvių k.
Formatas: DCP, MP4, ProRes
Žanras: drama

 

Scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius
Operatorius Donatas Pečiūra
Kompozitorius Olegas Karavaičiukas
Dailininkas Algirdas Ničius
Kostiumų dailininkas Linas Kriščiūnas

 

Vaidina: Kostas Smoriginas, Eugenija Pleškytė, Vytautas Paukštė, Inesa Saulite, Bronius Talačka, Algirdas Paulavičius, Algirds Latėnas, Algirds Latėnas ir kt.

 

  • 1980 – XIII sąjunginio kino festivalio žiuri Dušanbėje (1980) prizas „už kruopštų ikirevoliucinio kaimo gyvenimo atspindėjimą“

 

Filmo plakatas atsisiųsti

 

Trumpai apie filmą:

Algimanto Puipos „Velnio sėkloje“ (1980) jau akivaizdūs savito tada dar tik pradedančio režisieriaus stiliaus bruožai – vizualumas, polinkis į siurrealistines detales, sugebėjimas derinti psichologišką aktorių vaidybą ir originalią pasaulio viziją.

Iš pirmo žvilgsnio filmas gali pasirodyti įprastu sovietmečio lietuvių kinui filmu, išaugusiu iš tradicijos rodyti tarpukario Lietuvos kaimą kaip klasinių kovų, išnaudojimo ir beteisiškumo areną. Scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius, laisvai interpretavęs Petro Cvirkos prozą, neatsisakė pažįstamų personažų – bedalių samdinių ir godžių, žiaurių buožių. Tačiau tai tik išeities taškas: „Velnio sėklos“ personažai nueis daug toliau, nei leidžia schema, o Žalakevičius ir Puipa suteiks pasakojimui apie „mergos vaiką“ Jonį (Kostas Smoriginas) netikėtų siužeto ir likimo posūkių. Būtent tai ir daro „Velnio sėklą“ ne dar viena drama apie kaimą, o autoriniu filmu, pasvarstymu apie žmogaus prigimtį, gal net refleksija apie lietuvišką mentalitetą.

Daugiau apie filmą:

Živilė Pipinytė:

Iš pirmo žvilgsnio Algimanto Puipos „Velnio sėkla“ (1980) gali pasirodyti įprastu sovietmečio lietuvių kinui filmu, išaugusiu iš tradicijos rodyti tarpukario Lietuvos kaimą kaip klasinių kovų, išnaudojimo ir beteisiškumo areną. Scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius, laisvai interpretavęs Petro Cvirkos prozą, neatsisakė pažįstamų personažų – bedalių samdinių ir godžių, žiaurių buožių. Tačiau tai tik išeities taškas: „Velnio sėklos“ personažai nueis daug toliau, nei leidžia schema, o Žalakevičius ir Puipa suteiks pasakojimui apie „mergos vaiką“ Jonį (Kostas Smoriginas) netikėtų siužeto ir likimo posūkių. Būtent tai ir daro „Velnio sėklą“ ne dar viena drama apie kaimą, o autoriniu filmu, pasvarstymu apie žmogaus prigimtį, gal net refleksija apie lietuvišką mentalitetą.

Turtingas ūkininkas Banys (Vytautas Paukštė) pasamdo paauglį Jonį. Vaikas labai darbštus, bet nuolat raginamas dirbti, užgauliojamas. Jonis nekenčia Banio. Vienintelė jo meilė yra arkliai. „Velnio sėklos“ pradžioje režisierius leidžia pažvelgti į pasaulį Jonio akimis. Arkliai jam duoda tai, ko negali duoti žmonės. Kai Jonis žiūri pro langą, berniuko žvilgsnyje atsispindi visos vaikystės traumos. Bet jis užaugs, taps dar stipresnis, o santykiai su Baniu – dar dramatiškesni.

Paukštės suvaidintas Banys – žiaurus, piktas žmogus. Jis priekaištauja žmonai Mortai (Eugenija Pleškytė), kad ši negali turėti vaikų, išnaudoja Jonį. Jis gudrauja su caro valdininkais, gali išduoti, parduoti, mušti gyvulį, būti beširdis, bet jis prisirišęs prie žemės kaip tas sunkiai viename filmo epizode iš žemės traukiamas kelmas. Vėlesnė fizinė Banio negalia neatsiejama nuo jo skausmo, kad neturi kam palikti žemę. Pasakojimas apima gana didelį laiko tarpsnį ir aktorius palaipsniui atskleidžia vis kitas Banio charakterio puses, jo pyktį, įtarumą. Įdomu stebėti, kaip Banys elgiasi su paaugusiu Joniu, kuris galėtų būti jo sūnus, nors supranta, kad žmona vaikinui neabejinga. Ar kaip jis cituoja Bibliją, kaip glaudžiasi prie ąžuolo ir jo drevėje žiūri į dangų vis dar negalėdamas susitaikyti su artėjančia mirtimi.

Dviprasmiškas ir Jonis. Banio atiduotas į rekrūtus, jis grįš atgal, dirbs, rizikuos gyvybę, kad tik išgelbėtų arklius, sulauks šeimininko mirties ir ves Mortą, nors nuo jaunų dienų myli tik Teresę (Inesa Saulytė). Savo pasirinkimu Jonis suabejos tik kartą – grįždamas iš jungtuvių bažnyčioje. Donato Pečiūros kamera tiksliai perteiks keliu bėgančio kuo toliau nuo žmonos, bet staiga sustojančio, susivaldančio ir grįžtančio pas Mortą Jonio dramą. Tai lūžio akimirka: nuo šiol Jonis gyvens tik tam, kad būtų turtingas.

Žalakevičius ir Puipa visą filmą pabrėžia įtampą. Tarp Banio ir Jonio, tarp Jonio ir kaimynų, tarp Jonio ir jo gyvenimo moterų. Iš pradžių jos lyg pasyvios stebėtojos, bet filmo tėkmėje ima ryškėti ir jų dramos. Morta nori pagimdyti Joniui kūdikį, bet negali. Ji vis labiau grimzta į savo fantazijas apie nėštumą, todėl priims Teresės pagimdytą Jonio dukterį kaip savo. Bet idilija truks neilgai ir moterų susidūrimas bus neišvengiamas. Moterys – dažnai Žalakevičiaus scenarijų ir filmų silpnoji vieta. „Velnio sėkloje“ tik Pleškytės meistriškumas išgelbėjo Mortą nuo primityvios traktuotės ir leido parodyti aistringą ir sudėtingą moterį.

Vizualiniame filmo lygmenyje Puipa ir Pečiūra išlaiko įtampą tarp didžiosios istorijos ir kasdienio gyvenimo. Scenos, kuriose vyksta miestelio turgaus aikštėje ir kuriose pranešama apie karus ir kitokias nelaimes ar Rusijos ir Japonijos karo epizodai atrodo bespalviai, chaotiški. Tame chaose kartais galima išgirsti kovotojų už blaivybę šūkius, caro atsišaukimų nuotrupas ar tolimus pabūklų garsus. Užtat herojų kasdienybė skendėja žalumoje, saulės spinduliuose, persmelkia besimaudančių ežere merginų kūnų baltumu. Tai galėtų būti rojus, bet jį vis griauna svetimi kareiviai ir savas godumas, kaimynų susipriešinimas ir kitokios žmonių silpnybės. Gal todėl nugyvenęs ilgą gyvenimą, vienišas ir paliegęs Jonis turi viską, apie ką svajojo, bet yra nelaimingas.

1980-aisiais ekranuose pasirodė V. Žalakevičiaus sumontuota ir sutrumpinta finalinė „Velnio sėklos“ versija. Tai, kas buvo išmesta, neišliko, bet ir žiūrint šią filmo versiją, sunku suabejoti A.Puipos autoryste. „Velnio sėkloje“ jau akivaizdūs savito tada dar tik pradedančio režisieriaus stiliaus bruožai – vizualumas, polinkis į siurrealistines detales, sugebėjimas derinti psichologišką aktorių vaidybą ir originalią pasaulio viziją.