PASKUTINĖ ATOSTOGŲ DIENA (1964)


PASKUTINĖ ATOSTOGŲ DIENA (MERGAITĖ IR AIDAS)

THE GIRL AND THE ECHO

Režisierius Arūnas Žebriūnas
1964 / 58‘ / Lietuvos kino studija
Paskutine atostogu diena
Filmo originali kalba: lietuvių k.
Subtitrai: anglų k., prancūzų k.
Formatas: DCP
Žanras: drama

Scenarijaus autoriai Jurijus Nagibinas, Anatolijus Čerčenko, Arūnas Žebriūnas
Operatorius Jonas Gricius
Kompozitorius Algimantas Bražinskas
Dailininkas Algirdas Ničius
Kostiumų dailininkė Viktorija Bimbaitė
Garso operatoriai Petras Lipeika, Stasys Vilkevičius
Vaidina: Lina Braknytė, Valerijus Zubarevas, Bronius Babkauskas, Kalju Karmas ir kiti

  • 1965 – XVIII Lokarno tarptautinio kino festivalio Specialus prizas „Sidabrinės burės“. 
  • 1965 – VI Kanų tarptautinio filmų jaunimui susitikimo Didysis prizas.

Trumpai apie filmą:

Ši poetinė Arūno Žebriūno drama pasakoja apie paauglės Vikos jausmų pasaulį. Ji – svajotoja, kuri dažnai lankosi pajūryje ir klausosi tarp uolų skardenančio aido. Nors Vika mėgsta vienatvę, greitai ji susiranda draugą Romą, kuriam ne tik patiki visas savo paslaptis, bet ir parodo jai brangias vietas, išmoko kalbėtis su aidu. Tačiau vaikų draugystė atsiduria pavojuje – kai kiti berniukai šaiposi iš Vikos, Romas išsigąsta ir jos neužstoja.

Daugiau apie filmą:

Auksė Kancerevičiūtė:
Arūno Žebriūno filmas „Paskutinė atostogų diena“ (originale – „Mergaitė ir aidas“, 1964) žymi svarbios lietuvių kino krypties – meninių filmų apie vaikus ir jaunimą pradžią. Sovietmečiu, kai buvo reikalaujama paklusti totalitarinio režimo diegtai ideologijai, „vaikų kino“ pasirinkimas leido išvengti propagandinių laikmečio „aktualijų“ ir laisviau kalbėti apie bendražmogiškus dalykus. Ankstyvuosiuose Žebriūno filmuose, pradedant debutine novele „Paskutinis šūvis“ (filmas „Gyvieji didvyriai“, 1960), atsiskleidžia vaikų vidinis pasaulis, keliami filosofiniai klausimai apie gėrio ir blogio priešpriešą, apie moralinę kiekvieno žmogaus poelgio vertę. Didelę reikšmę architekto išsilavinimą turintis režisierius teikė vizualumui, ką liudija rafinuota poetinė forma, grafiškai raiški kadrų kompozicija. „Paskutinė atostogų diena“, sukurta remiantis Jurijaus Nagibino  novelės „Aidas“ motyvais, akivaizdžiai peržengė savąjį laiką. Pasirinkęs iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą siužetą apie mergaitę prie jūros, Žebriūnas suteikė naują kokybę meninei vaizduotei, fantazijai.  Ši, cenzūros nesudarkyta talentingo autoriaus juosta ne vieną žiūrovų kartą paskatino susimąstyti, kokiomis vertybėmis esame linkę vadovautis – ar pamatinėmis, suformuotomis per ilgus amžius, ar laikinomis, kurias galbūt primeta vyraujanti ideologija bei galios poziciją turintys netikri „vadai“.

Pagrindinė filmo herojė Vika (akt. Lina Braknytė) – trumpa balta suknele su juodais taškučiais, tarytum perkelta iš „Paskutinio šūvio“, tapo tyros vaikystės simboliu, metafora. Vika kiek kitokia nei kiti – daug nuoširdesnė, natūralesnė, sugebanti įsiklausyti į gamtą ir perprasti jos paslaptis. Mergaitė kolekcionuoja ne pašto ženklus ar lėles, o kalnų aidus. Nors scenarijus „Goskino“ komiteto redaktorių Maskvoje buvo negailestingai sukritikuotas (neatitiko socialistinio realizmo principų), tačiau Žebriūnas neatsisakė savo sumanymo parodyti jautrios sielos vaiko ir dangų remiančių Krymo kalnų, jų papėdėje tyvuliuojančios jūros susitikimą. Kaip sakė pats režisierius tuometinės Meno tarybos susirinkime: „Gamta filme – ne tik veiksmo vieta, ne tik jo komponentas, ji – svarbi filmo dramaturginė linija, todėl, kad novelės herojė Vika yra kalnų ir jūros šeimininkė“.

„Paskutinė atostogų diena“ išsiskiria vizualumu, išgryninta estetika, prie kurios didele dalimi prisidėjo operatorius Jonas Gricius ir jam talkinę – Jonas Tomaševičius, Algirdas Araminas. Judri kamera, sudėtinga planų kaita, patys įvairiausi Kara Dago uolų rakursai, vertikalios ir horizontalios panoramos leidžia ne tik pamatyti, bet ir pajusti kalnų masyvo grožį, suteikia jam žmogiškų bruožų. Pasitikdamos mergaitę viršukalnės nušvinta saulėta šypsena, o šaukiamos atsiliepia griausmingais aidais. Tačiau atėjus būriui padaužų su paslapties, o kartu ir draugystės nesugebėjusiu išsaugoti Romu (akt.Valerijus Zubarevas) jos staiga nuščiūva, pasislepia tirštose ūkanose. Svarbus vaidmuo filme teko ir garsui. Algimanto Bražinsko muzika papildo pagrindinių personažų charakterius, nuotaikas. Pajūryje besitrainiojančius berniūkščius, kuriems nerūpi gamtos grožis, lydi trankūs, iš radijo imtuvo sklindantys ritmai, kontrastuojantys su skaidria, šviesią Vikos pasaulėjautą betarpiškai perteikiančia lyrine melodija. Žebriūnui subtiliai analizuojant mažosios herojės jausmus, jos nusivylimą, susidūrus su pirmąja išdavyste, kiek mažiau erdvės liko mergaitės tėvo (akt. Bronius Babkauskas) ir senelio  (akt. Kalju Karmas) siužetinėms linijoms. Nepaisant to, daugelis filmo epizodų yra labai iškalbingi, prisodrinti potekstėmis, alegorijomis, poetiniais palyginimais.

Filmo premjera įvyko Vilniaus kino teatre „Pergalė“ 1965 m. kovo 23 dieną, tačiau po kelių seansų jį uždraudė rodyti kino teatruose. Regresyviausi šalies pedagogai pasipiktino vaiko nuogume (beje, labai etiškai nufilmuotame) įžvelgę amoralumą. Tačiau, kai „Paskutinė atostogų diena“ buvo apdovanota Didžiuoju prizu VI Kanų tarptautinio filmų jaunimui susitikime  kaip geriausias filmas, ji vėl sugrįžo į kino teatrus ir sulaukė daugiau nei 6 mln. žiūrovų. „Už nuotaikos lyrizmą, jausmų šviežumą ir peizažo grožį“ filmui įtektas „Sidabrinių burių“ prizas Lokarno kino festivalyje, o Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje A. Žebriūnas apdovanotas už geriausią režisūrą, J.Gricius – už operatoriaus meistriškumą, A.Bražinskas – už muziką.