„Moteris ir jos gyvenimai“: poezijos ir animacijos sintezė naujame lietuviškame filme

Antradienio vakarą „Vingio“ kino teatre Vilniuje pristatytas trumpametražis lietuvių kūrėjų animacinis filmas „Moteris ir jos gyvenimai“. Pagal Indrės Valantinaitės poeziją sukurtas režisierės, dailininkės Rasos Joni darbas – ryškus, dinamiškas filmas, kurio centre – moters siela, poezijos ir animacijos dėka keliaujanti per vis naujus gyvenimus, fizinius pavidalus ir egzistenciniame chaose siekianti mylėti.

„Filmui parinkti eilėraščiai labai tapybiški, trumpi pasakojimai, tad mums buvo svarbu, kad jie organiškai susilietų į vientisą pasakojimą. Neįsivaizduoju geresnio būdo poezijai ekranizuoti nei animacija. Ši sritis reikalauja nepaprasto kruopštumo, kantrybės: prie šio filmo dirbo 40-ies kūrėjų komanda, filme perteikiamos skirtingos erdvės, personažai, nuotaikos. Kiekvienai filmo sekundei sukurti nupiešiami 8 piešiniai, tuomet juos dar papildomai tapo dailininkai. Atskirai piešiamos aplinkos, veikėjai, tuomet juos reikia sujungti į vieną visumą. Prieš visą šį procesą dar vyksta identiškas pasiruošimas juodraštyje. Tai didžiulės kantrybės ir aistros savo darbui reikalaujantis procesas, dėl to šiam filmui sukurti mums prireikė beveik 4 metų“, – premjeros metu susirinkusiems žiūrovams pasakojo filmo prodiuserė Laura Almantaitė.

„Man patinka“, – lakoniškai apie filmą pristatyme kalbėjo jo autorė, žinoma knygų iliustratorė, animatorė R. Joni, padėkojusi už pasitikėjimą ir kvietimą kurti šį filmą bei pati jam parašiusi scenarijų.

8 min. filmui, kuriame skamba originali, gyvai ansamblio „Classic +“ atlikta, kompozitorės Rūtos Vitkauskaitės sukurta muzika, pasirinkti 3 eilėraščiai iš I. Valantinaitės knygos „Apsisiautusios saule“ (2020 m.): „Tunelis“, „Only lovers left alive“ ir „Užuomarša“. Dvi viena kitą mylinčios sielos keliauja iš vieno gyvenimo į kitą. Po mirties patenka vis į kitą kūną, tampa kūdikiais, vaikais, subręsta, perpranta, kaip veikia šis pasaulis, miršta. Įdomu tai, kad animaciniame filme sielos istorija vaizduojama atvirkštine tvarka – pasakojimas pradedamas mirtimi ir baigiama jos atgimimu.

„Rašydama dažnai mintyse matau vaizdinį, kurį kurdama paverčiu žodžiais. Šiuo atveju eilėraščiai yra įvaizdinti, tarsi atgijusi knyga. Filmo istorija pradedama pasakoti nuo paskutinio knygos eilėraščio, o baigiama pirmuoju. Dažnas literatūros kūrinys nuo pat senų senovės yra aprengiamas vaizdu. Gilų įspūdį nuo pat vaikystės man paliko pasakų iliustracijos. Juk nuo jų ir prasideda žmogaus ir knygos draugystė dar net neišmokus skaityti. Taikliai ir jautriai tekstą perteikiantis vaizdas sustiprina žodžių poveikį, žiūrovas turi galimybę įžengti į knygą“, – kalbėjo poetė I. Valantinaitė.

Animacinis filmas „Moteris ir jos gyvenimai“, finansuotas Lietuvos kino centro, yra skirtas kino festivaliams, tačiau jo kūrėjos norėtų jį parodyti ir platesnei auditorijai Lietuvoje. Planuojama, kad šiais metais filmas pradės kelionę po užsienio šalių festivalius.