MARŠ, MARŠ, TRA-TA-TA! (1964)


MARŠ, MARŠ, TRA-TA-TA!

MARCH, MARCH! TRA-TA-TA

Režisierius Raimondas Vabalas
1964 / 78’ / Lietuvos kino studija

 Mars mars

Filmo originali kalba: lietuvių k.
Subtitrai: anglų k.
Formatas: DCP
Žanras: tragikomedija
Scenarijaus autoriai Raimondas Vabalas, Grigorijus Kanovičius, Ilja Rud-Gercovskis
Operatorius Donatas Pečiūra
Kompozitorius Benjaminas Gorbulskis
Dailininkai Jeronimas Čiuplys, Vladimiras Doreras
Kostiumų dailininkė Nijolė Klišiūtė
Garso operatorius Julijanas Batuneris, Danielius Ožechovas
Vaidina: Leonas Stanevičius, Valdemaras Jatautis, Birutė Žebaitė, Donatas Banionis, Raimondas Vabalas, Henrika Hokušaitė

 

Vaizdo restauracija: UAB Madstone
Garso restauracija: Sigitas Mickis

 

„Marš, marš, tra-ta-ta!“ – pirmasis spalvotas lietuviškas filmas, kuriame pinasi politinė parodija ir groteskas.

Kaimyninėse amžinai besikivirčijančiose šalyse Centijoje ir Grošijoje gyvena įsimylėjėliai Zigmas ir Jadzė. Naktimis jie vaikšto per sieną, kurią saugo vienodi palankūs „kūmai“. Vieną rytą po audringos nakties Grošijos majoras Varnalėša netyčia įkrenta į gatvėje neatsargiai atidarytą kanalizacijos vamzdį. Ieškodamas kaltų, jis beda pirštu į minioje pamatytus Zigmą ir Jadzę ir taip tarp šalių prasideda eilinis karinis konfliktas. Novatoriškomis idėjomis pasižymėjęs režisierius Raimondas Vabalas, filme pats pasirodo režisieriaus amplua, vis primindamas žiūrovams, jog tai, ką šie mato, nėra realu.

„Neįprasta kino ekrane teatrališka ir pamfletiška kūrinio forma sukėlė agresyvų publikos ir didžiumos kritikos nesupratimą. Tačiau nepaisant filme pasitaikančios dramaturginės painiavos – tai drąsus ir aštrus eksperimentas, vienintelis toks anaiptol ne tik lietuvių kine,“ – Saulius Macaitis.

Daugiau apie filmą:

Dr Anna Mikonis-Railienė

„Marš! Marš! Tra-ta-ta!“ – filmas, kurį 1964 m. sukūrė vienas žymiausių Lietuvos režisierių, gabiausias garsaus sovietinio kino teoretiko ir režisieriaus Levo Kulešovo mokinys. Lietuvos kino istorijoje -tai pirmas filmas eksperimentas, novatoriškas žanriniu, muzikiniu, scenografiniu ir kompoziciniu požiūriu.

Žanrinių konvencijų sumaišymas – nuo melodramos, komedijos, pamfleto iki politinės satyros- leido Raimondui Vabalui metaforiškai ir tuo pačiu satyriškai per dviejų įsimylėjusių žmonių istoriją pavaizduoti mažų valstybių kaip totalitarinių politinių sistemų aukų likimą. Papasakota filme pagrindine istorija –tai dviejų žmonių meilės istorija įvilkta į pompastišką politinės satyros forma. Filmo veiksmas vyksta XX a. 4 deš. Europos centre. Nedideliame Centijos valstybės pasienio miestelyje gyvena jaunuolis Zigmas Ropė, o kaimynineje Grošijoje- jo mylimoji Jadzė Uogytė. Vieną kartą Zigmas neteisėtai kerta valstybinę sieną, norėdamas pasimatyti su mylimąja Jadze. Kyla karas tarp dviejų valstybių – Grošijos ir Centijos. Tačiau Centijos šalies kariai, vadovaujami pulkininko Dilgės, ir Grošijos kariuomenė, vadovaujama majoro Varnalėšos, ne tiek kariauja, kiek varžosi, kuri pusė duos kvailesnį įsakymą. Galiausiai Zigmas išsiunčiamas į frontą ir patenka į nelaisvę, o Jadzė, norėdama jį išlaisvinti, patenka priešams į rankas ir atsiduria koncentracijos stovykloje.

„Marš! Marš! Tra-ta-ta!“ buvo pirmasis spalvotas filmas Lietuvos kino istorijoje. Didelis darbo krūvis filme teko dailininkams, kurie parodė daug išradingumo ir kūrybinio polėkio. Filmo scenografiją sukūrė rusų dailininkas, vadinamas „scenografijos Mocartu“, Vladimiras Doreris (jo darbai buvo įvertinti Kanų kino festivalyje). Dekoracijos yra labai spalvingos, gerai atitinkančios satyrinį filmo pobūdį. Filmas pastatytas, remiantis spalviniais kontrastais (tiek kostiumuose, tiek dekoracijose). Filmavimai vyko mažame Žemaitijos miestelyje – Švėkšnoje. Doreris vaizdingai perteikė filmo nuotaiką, išpaišydamas miestelį spalvotomis karikatūromis. Modernią muzikinę aranžuotę filmui sukūrė kompozitorius, lietuvių estradinės muzikos pradininkas Benjaminas Gorbulskis.

Filmo formos požiūriu Vabalas taip pat buvo novatorius. Į karą tarp dviejų kaimyninių šalių žvelgė iš kitos perspektyvos – per juoką ir groteską, įvesdamas Lietuvos kino istorijoje naują pasakojimo formą – teatrinį performansą. Filmo visuma-tai spalvingas teatro reginys, kuriame aktoriai, aprengti pompastiniais kostiumais, atlieka savo vaidmenis tarsi teatro scenoje, tarp dirbtinių dekoracijų. Filmo pradžioje (ekspozicijoje) matome režisierių Vabalą, filmuojantį ir pristatantį herojus. Režisierius juos apibūdina, o aktoriai nusilenkia žiūrovams ir žengia į gilumoje esančią baltą ekrano drobę. Pačioje pradžioje režisierius neleidžia žiūrovams tapatintis su herojais: sukuria atotrūkį tarp žiūrovo ir būsimos istorijos. Autoriaus komentaras, kūrybiškai įsiterpęs į filmo pasaulį, tarsi ragina žiūrovą taip pat įvertinti situaciją ir pabrėžia, kad būsima istorija vyks ant scenos ir yra tolygi pramanui. Tokią naują estetinę išmonę grindė Vabalo prisirišimas prie mėgstamiausio dramaturgo Bertolto Brechto teatrinio metodo-atsiribojimo efekto. Aistra teatrui Vabalą užvaldė dar vaikystėje, kuomet jis augo Paryžiuje. Kai su tėvais sugrįžo į Lietuvą, jis, būdamas penkiolikos metų, įstojo į Juozo Miltinio teatro studiją. Teatras, tapęs Vabalo aistra, vėliau formavo jo filmų poetiką, o ir jis pats savo filmuose kartais tapdavo aktoriumi.

Šiandien filmas „Marš! Marš! Tra-ta-ta!“ atrodo kaip pokarinės totalitarinės sistemos ir jos paprastų piliečių elgesio dekonstrukcijos bandymas. Politiniame-satyriniame pamflete režisierius pavaizdavo konformistinę veikėjų laikyseną. Karinė satyra Vabalui buvo pretekstas užduoti visuomenei pamatinį klausimą: ką reiškia gyventi herojiškai karo metu? Ar verta kovoti, jei kiekviena kova yra tik absurdo teatro imitacija? Jei karus sukelia valstybių sienas pažeidęs paprastas laukinis kiškis ir dviejų žmonių meilė? Filmą, besiremiantį „brechtianizmo“ estetika, galima interpretuoti kaip ankstesnės (taip pat – dabarties) politinės padėties audiovizualinį komentarą. Šio filmo bergždžio politinio prisitaikymo motyvas buvo dažnas Vidurio ir Rytų Europos šalių kine: lenko Andrzejaus Munko kūryboje („Žvaira laimė“ („ Zezowate szczęście“) (1957) arba vengro Pétero Bacsó filme „Liudytojas“ („A tanú“, 1969).