KAI AŠ MAŽAS BUVAU (1969)


KAI AŠ MAŽAS BUVAU

WHEN I WAS A CHILD

Režisierius Algirdas Araminas
1969 / 70’ / Lietuvos kino studija

When I Was A Child15

 

Filmo originali kalba: lietuvių k.
Subtitrai: anglų k., lietuvių k. rusų k.
Formatas: DCP, MP4, ProRes
Žanras: drama

 

Scenarijaus autoriai Algirdas Araminas, Icchokas Meras
Operatorius Donatas Pečiūra
Kompozitorius Algimantas Apanavičius
Dailininkas Algirdas Ničius
Kostiumų dailininkė Viktorija Bimbaitė

 

Vaidina: Gediminas Karka, Vytautas Kernagis, Henrika Hokušaitė, Elena Remišauskienė, Elena Savukynaitė, Julija Kavaliauskaitė, Kazimieras Valaitis, Dalia Krikščiūnaitė, Linas Kriščiūnas, Bronius Babkauskas, Jonas Kavaliauskas, Juozas Miltinis

  • Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalio Minske (1969) diplomas A. Araminui už geriausią režisūrą.

Filmo plakatas atsisiųsti

Trumpai apie filmą:

Filmo „Kai aš mažas buvau“ fabula – abiturientų Tomo, kurį suvaidino Linas Krikščiūnas, ir Eglės (akt. Julija Kavaliauskaitė) pirmosios meilės istorija, prasidėjusi pabėgus iš mokyklinės ekskursijos po parodą. Filmo vertybė – gaivus, spontaniškas sekimas svaigiais pirmosios meilės potyriais ir išgyvenimais, tegul ir sudrumstais pavydo kančių, nusivylimo, vedančiais į netikėtas situacijas, skriejimą ant žirgų ar vandens slidžių, ilgas klajones po naktinį ar rytmetinį Vilnių, pabėgimą į gamtos prieglobstį. „Kai aš mažas buvau“ – iš tiesų jauno žmogaus brandos istorija. Perėjimas iš laiko „kai aš mažas buvau“ į suaugusiųjų pasaulį. Filmas prasideda išraiškingu ilgu kadru, įrėminusiu pro lietingą langą žiūrinčio Tomo žvilgsnį – nerimastingą ir viltingą. Kas laukia ateityje, kai „nebebūsi mažas“..? Ne atsitiktinai filme herojus vis pastebi iškritusią „sėkmės monetą“, kurią pabaigoje simboliškai nežinia kur neša šniokščiantis lietaus vanduo.

Pasirodęs ekranuose, filmas sulaukė kritikos už jaunųjų herojų neaktyvią gyvenimo poziciją, atitrūkimą nuo socialistinės tikrovės realijų ir laikmečio gairių. Tačiau „Kai aš mažas buvau“ lieka vienu iškiliausių A. Aramino filmų, tiksliai perteikiančiu ir tuometinę epochą, ir universalias jauno žmogaus brandos problemas bei nuotaikas.

Daugiau apie filmą:

Neringa Kažukauskaitė

Režisieriaus Algirdo Aramino geriausi filmai, tarp kurių neabejotinai yra „Kai aš mažas buvau“ (1969), pasižymi spontaniškumu, laisva nuotaikų kaita, intuityviu kūrybiškumu, laikmečio nuotaikų pajauta, stiliaus pojūčiu. Jo filmai prabyla ne tik dialogų žodžiais, iškalbingesni lieka neištarti žodžiai, žvilgsniai, gestai, lyriniai poetiniai vaizdai, skambanti muzika. Visa tai ir atrakina vidinį herojų pasaulį, kuriame gaivališki jausmai, sudėtinga psichologinė būsena, egzistencinis nerimas. Šis bruožas sieja A. Aramino filmus su svarbia Europos kino tradicija — atskleisti žmogiškumo stebuklą, suteikti filmo herojams žmogišką matą – jų abejones, paklydimus, skaudulius, meilę.

Juostose „Kai aš mažas buvau“ ir „Maža išpažintis“ (1972) režisierius tiksliai perteikia bręstančio žmogaus pasaulėjautą, kylantį maištą prieš brukamas suaugusiųjų tiesas, nerimą dėl ateities. „Jaunimo nerimo filmai“ – taip apibūdinamos šios geriausios A. Aramino juostos, pelnytai tapusios lietuvių kino klasika, iki šiol žiūrima ir atsimenama.

Estų rašytojo Mati Unto romano „Lik sveikas, rudas katine“ motyvais sukurtas „Kai aš mažas buvau“, pasakojantis niekuo neišskirtinę pirmos meilės istoriją, „tapo lyg emblemišku 7-ojo dešimtmečio kartos kūriniu“, teigia kino kritikas S. Macaitis. „Kiek nuolaidžiaujant, jį būtų galima įrašyti į pirmųjų F. Truffaut, M. Formano juostų apie tokius pat paauglius sąrašą.“

Filmo scenarijų režisierius parašė su prozininku Icchoku Meru. Jis  sudėliotas iš tarsi atsitiktinių, net ne visada tarpusavyje susijusių įvykių. Tačiau svarbiausia — filmas persmelktas jaunystės pojūčio. Jo vertybė – gaivus, spontaniškas sekimas svaigiais pirmosios meilės potyriais ir išgyvenimais, tegul ir sudrumstais pavydo kančių, nusivylimo, vedančiais į netikėtas situacijas, skriejimą ant žirgų ar vandens slidžių, ilgas klajones po naktinį ar rytmetinį Vilnių, pabėgimą į gamtos prieglobstį.

Filmo fabula – abiturientų Tomo, kurį suvaidino Linas Krikščiūnas, ir Eglės (akt. Julija Kavaliauskaitė) pirmosios meilės istorija, prasidėjusi pabėgus iš mokyklinės ekskursijos po parodą. Tokiam pagrindinių herojų spontaniškam ir kiek vaikiškam žingsniui – pabėgti iš nuobodžios oficiozinės aplinkos, antrina ir vienas šios scenos epizodinis personažas. Tai į parodą atsitiktinai užklydęs paprastas žmogelis, suvaidintas vieno iš garsiųjų Panevėžio dramos teatro aktorių Broniaus Babkausko. Jis lyg vaikas džiaugiasi, žavisi, bando paliesti ir patirti, kas yra aplinkui… Tai visiškai suimprovizuota scena, nenumatyta scenarijuje. Bet kaip išryškėja ir suskamba filme tos dvi paralelinės vaikiško natūralumo, gyvybės apraiškos gniuždančioje, bejausmėje, ideologizuotoje aplinkoje.

Iš parodos Eglė su Tomu pabėga į užmiesčio žirgyną, kurio prižiūrėtoją vaidina legendinis Panevėžio dramos teatro įkūrėjas, režisierius Juozas Miltinis. Jis jaunuoliams siūlo ne tik pajoti, bet ir taip svaiginančiai viliojančio „kumelės pieno šampano – kumyso“… Įsimylėjusieji šuoliuoja ant žirgų laisvės ir svajonių nešami lyg beribėse prerijose, skambant vesterniškai Algimanto Apanavičiaus muzikai.

Muzika šiame filme, o ir visoje A. Aramino kūryboje, labai svarbi. Ji geriausiai atskleidžia herojų vidinį pasaulį, jų išgyvenimus, mintis ir nuotaikas. Pavyzdžiui, populiaraus miuziklo „Hello, Dolly“ melodijos parafrazė, skambanti pirmojo jaunuolių pasimatymo namuose metu, puikiai sukuria šios scenos lengvą, romantišką, kiek ironišką nuotaiką. Paveikslų galerija paverstoje Vilniaus katedroje girdimi klasikos motyvai – „Ave, Marija“ — suteikia jaunuolių meilei amžinybės, sakralumo matą, tačiau tame pat fone simboliškai įvyksta ir jų pirmas bežodis barnis, atsiskyrimas. Muzika čia atliepia kino modernėjimo, ypač prancūzų „naujosios bangos“ paliestą, filmo stilių, kultūrines laikmečio gaires.

Nusivylimo meile, pavydo kančias herojams sukelia mokantis Eglę piešti dailininkas, suvaidintas dar vienos mūsų meno pasaulio legendos, skulptoriaus Teodoro Kazimiero Valaičio. Kaip įtaigiai ir tiksliai jo išraiškingą veidą, rankas, judesius nufilmavo filmo operatorius Donatas Pečiūra.

Kankinantis suaugusiųjų – griežtos tetos, mokytojų — moralizavimas iššaukia Tomo norą maištauti, nepaklusti slegiančiai aplinkai, nuobodžiai rutinai. Vytautas Kernagis, suvaidinęs Tomo klasioką, dainuoja gitara pritardamas, kai įjungtas televizorius fone pasakoja apie vakarietiško, „supuvusio kapitalistinio pasaulio blogybes“. Režisierius jautriai, kartais kiek deklaratyviai užaštrintai, parodo tą jaunų žmonių išgyvenamą įsiūtį, beviltiškumą prieš supančią realybę.

„Kai aš mažas buvau“ – iš tiesų jauno žmogaus brandos istorija. Perėjimas iš laiko „kai aš mažas buvau“ į suaugusiųjų pasaulį. Filmas prasideda išraiškingu ilgu kadru, įrėminusiu pro lietingą langą žiūrinčio Tomo žvilgsnį – nerimastingą ir viltingą. Kas laukia ateityje, kai „nebebūsi mažas“..? Ne atsitiktinai filme herojus vis pastebi iškritusią „sėkmės monetą“, kurią pabaigoje simboliškai nežinia kur neša šniokščiantis lietaus vanduo.

Vėl matome ilgą Tomo žvilgsnį, kai jis liūdnas ant veido nusipiešia mimo kaukę ir žiūri į veidrodį. „Matuojasi“ suaugusiųjų gyvenime nešiojamas kaukes.

Tarp šių dviejų pagrindinio herojaus žvilgsnių – asmenybę formuojanti gyvenimo patirtis, atsisveikinimas su vaikišku naivumu, pernelyg giedru požiūriu į pasaulį. Tiesiog suaugimas.

Pasirodęs ekranuose, filmas sulaukė kritikos už jaunųjų herojų neaktyvią gyvenimo poziciją, atitrūkimą nuo socialistinės tikrovės realijų ir laikmečio gairių. Tačiau „Kai aš mažas buvau“ lieka vienu iškiliausių A. Aramino filmų, tiksliai perteikiančiu ir tuometinę epochą, ir universalias jauno žmogaus brandos problemas bei nuotaikas.