GYVIEJI DIDVYRIAI (1960)


GYVIEJI DIDVYRIAI

THE LIVING HEROES

Režisieriai Arūnas Žebriūnas, Balys Bratkauskas, Vytautas Žalakevičius, Marijonas Giedrys
1960 / 80’ / Lietuvos kino studija

Gyvieji-didvyriai

Filmo originali kalba: lietuvių k.
Subtitrai: lietuvių k., anglų k., prancūzų k., rusų k.
Formatas: DCP, MOV, MP4

Scenarijaus autoriai Marijonas Giedrys, Vytautas Žalakevičius, Algimantas Čekuolis, Henrikas Šablevičius
Operatoriai Donatas Pečiūra, Robertas Verba, Algirdas Araminas, Viktoras Kriaunevičius, Jonas Gricius, Algimantas Mockus, Algirdas Šimkus
Kompozitorius Eduardas Balsys

Vaidina: Eduardas Čepulis, Regina Zdanavičiūtė, Kazimieras Vitkus, Nijolė Narijauskaitė, Nerijus Narkis, Vytautas Buizys, Gediminas Pauliukaitis, Balys Bratkauskas, Živilė Jakelaitytė, Bronius Babkauskas, Leonidas Milašauskas, Valentinas Taujanskas, Antanas Gabrėnas, Steponas Kosmauskas, Vladas Jurkūnas

  • 1960 – XII tarptautiniame Karlovy Varų festivalyje vienas iš trijų pagrindinių prizų – FIPRESCI prizas
Keturių novelių filmas. Skirtingais vaikų likimais filme prabylama apie įvairias Lietuvos epochas: prieškarį, karą, pokarį, 6-ąjį dešimtmetį. Nuo mažojo Juozuko ilgos kelionės dirbti pas ūkininkus iki baltapūkės Laimos, gyvenančios prie ežero, susidūrimo su besislapstančiu kariu. Kino novelių rinkinys 1960 metais sulaukė tarptautinio pripažinimo Karlovi Varų kino festivalyje.

 

Daugiau apie filmą:

Živilė Pipinytė

Kartu su „Gyvaisiais didvyriais“ (1960) į lietuvių kiną atėjo nauja kūrėjų karta ir pirmasis tarptautinis pripažinimas – apdovanojimai XII Karlovi Varų kino festivalyje.
Keturios „Gyvųjų didvyrių“ novelės vaizduoja vaikus skirtingais XX a. Lietuvos istorijos tarpsniais. Nors filmas ir atitiko ideologines sovietų nuostatas (rodyti sunkų tarpukario gyvenimą, šlovinti sovietinių partizanų didvyriškumą, smerkti „banditus“, trukdančius naujo gyvenimo statybai ir pan.), „Gyvieji didvyriai“ įrodė, kad į lietuvių kiną atėjo karta, norinti kurti šiuolaikišką kiną ir kalbėti įtaigiais poetiškais vaizdais. Filmo autoriams, kurių dauguma – Maskvos kinematografijos instituto (VGIK) absolventai, įtakos turėjo 6-ojo dešimtmečio Nikitos Chruščiovo „atlydys“, kai į kiną pradėjo veržtis nauji herojai, konfliktai, keitėsi požiūris į žmogų ir istoriją. Herojų vaikų pasirinkimą nulėmė ne tik susižavėjimas italų neorealizmu – tai buvo ir galimybė pažvelgti į pasaulį ideologijos nesudarkytu žvilgsniu.
Marijono Giedrio (jis – ir scenarijaus autorius) režisuota novelė „Mums nebereikia“ (pagal Juozo Baltušio apsakymą) perkėlė į tarpukario Lietuvos kaimą. Devynerių metų Juozuką iš pamokos išsiveda broliukas: piemens „pirkti“ atvažiavo turtingas ūkininkas. Didžiąją novelės dalį ir sudaro kelionė į „pirkėjo“ namus. Atvykus paaiškėja, kad sugrįžo ankstesnis piemuo. Labiausiai filme pabrėžiamas ūkininko beširdiškumas, bet režisierius jau bando išsivaduoti iš panašių filmų schematizmo. Operatoriai Donatas Pečiūras ir Robertas Verba kuria slogią atmosferą, negaili įspūdingų rakursų, išraiškingų stambių planų ir gamtos vaizdų.
Balio Bratkausko režisuota novelė „Lakštingala“ (pagal Petro Cvirkos apsakymą, scen. Vytautas Žalakevičius) – tradiciškiausia ir pasakojimo, ir režisūros požiūriu. Apsimetęs kaimo kvaileliu, Lakštingala vadinamas berniukas įvilioja vokiečių būrį į mišką, kur jų laukia partizanai. Didžiąją novelės dalį ir vėl sudaro kelionė – tik šįkart įtampos suteikia epizodai su valstiečiais, turinčiais patvirtinti vokiečiams, kad berniukas nemeluoja. Kai prasideda mūšis, o vokietis šauna į berniuką, montažas itin ekspresyvus: arklys pasibaido, vaikas nusirita po vežimu, vis greičiau sukasi vežimo ratai. Bet pabaiga chrestomatinė – partizanų vadas lyg tėvas apkabina berniuką.
Novelės „Paskutinis šūvis“ (scen. Henrikas Šablevičius, rež. Arūnas Žebriūnas) siužetas ir vėl minimalus: maža mergaitė, globojanti upėje įsikūrusias gulbes, sutinka ginkluotą vyrą. Mergaitė nuseka iš paskos į tunelį, kur šis slepiasi, išsineša jo šovinius. Akivaizdu, kad vyras nužudė mokytoją, kurio laidotuvės rodomos novelės pradžioje, bet filmo autoriams labiau rūpi gėrio ir blogio, gyvybės ir mirties supriešinimas. Šviesiaplaukė mergaitė balta taškuota suknele siejama su šviesa, gyvybe (gulbių kiaušiniai). Vyras– su tamsa ir mirtimi. Šviesos ir tamsos dvikovos motyvą pabrėžia ir operatorius Jonas Gricius. Poetinę novelės atmosferą kuria ir asociatyvus montažas: stambiu planu nufilmuotos mergaitės lūpos, pučiančios pienės pūkus, jungiamos su į kapą nuleistu karstu.
Pabaigos novelė „Gyvieji didvyriai“ (scen. Algimantas Čekuolis ir Vytautas Žalakevičius, rež. V. Žalakevičius) prasideda gana efektingai: šiuolaikiniai vaikai televizoriaus ekrane žiūri „Paskutinį šūvį“. Šios novelės herojai – žiūrovų amžininkai, du berniukai. Jie svajoja būti didvyriais, bet filmo pabaigoje supranta, kad pasiaukojamas darbas taip pat gali būti žygdarbis. Novelė didaktiška, tačiau įdomu stebėti, kaip operatorius Algimantas Mockus fiksuoja kiekvieną modernumo ženklą – televizorių, automobilius Vilniaus gatvėse, per anglų kalbos pamoką iš magnetofono sklindančias užduotis, naujų statybų vaizdus, tarsi užbraukiančius ankstesnėse novelėse matytus griuvėsius ir kaimo trobas.
„Gyvieji didvyriai“ liudijo lietuvių vaidybinio kino posūkį link originalaus, nacionalinės kultūros „kodus“ perteikiančio stiliaus ir autorinio kino. Trapi mergaitė taškuota suknele tapo dar kelių Žebriūno filmų veikėja ir net savotišku lietuvių kino simboliu.