AVE, VITA! (1970)


AVE, VITA!

AVE, VITA!

Režisierius Almantas Grikevičius
1970 / 89’ / Lietuvos kino studija

Ave, Vita_1.1.2

 

Filmo originali kalba: lietuvių k.
Subtitrai: anglų k., lietuvių k.
Formatas: DCP, MP4, ProRes
Žanras: drama

 

Scenarijaus autoriai Grigorijus Kanovičius, Vytautas Žalakevičius
Operatorius Jonas Tomaševičius
Muzika Ansamblis „Kertukai“
Garso operatorius D. Ožechovas
Dailininkas Jeronimas Čiuplys, Vincas Kisarauskas
Kostiumų dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė

Vaidina: Bronius Babkauskas, Vytautas Paukštė, Eugenija Bajorytė, Juozas Budraitis, Monika Mironaitė, Antanas Šurna, Artiomas Inozemcevas, Gediminas Girdvainis, Gintas Žilys, Juris Strenga, Alfas Radzevičius, Gediminas Karka, Laima Štrimaitytė (Žilienė) ir kiti.

Daugiau apie filmą:

Neringa Kažukauskaitė

Režisieriaus Almanto Grikevičiaus kūryboje itin reikšminga karo ir jo atgarsių tema. Ji plėtojama geriausiose jo juostose „Jausmai“ (1968), „Ave, vita“ (1970), „Faktas“ (1981) bei kitose. Karas sužalojo režisieriaus kartos vaikystę, atėmė artimiausius žmones. Todėl šios kartos lietuvių kino kūrėjams buvo labai svarbu suprasti, kodėl jie prarado, ką galėjo turėti, ir tai ryškiai atsispindi jų filmuose. Jau pirmame savarankiškai kurtame vaidybiniame filme „Ave, vita“ Grikevičius siekė suvokti istorinę praeitį iš dabarties perspektyvos, atrasti žmogišką istorijos matą. Ši juosta stipriai subrandino režisierių, suformavo jo kūrybines nuostatas ir braižą. Tai, neabejotinai, vienas svarbiausių jo filmų.

Filmas prasideda nūdienos scena. Televizorius rodo pramoginių šokių konkursą, skamba ansamblio „Kertukai“ šiuolaikiškai aranžuota lietuvių liaudies daina „Pasvarstyk, antele“, o priešais TV sėdi pagyvenęs vyras, atsainiai stebintis ekraną ir traukiantis cigaretę. Tai dailininkas Steponas (akt. Bronius Babkauskas), pagrindinis šio filmo herojus. Kamera stebi energingai besisukančią porą, o jau kitas kadras – sustingusi Stepono ranka su smilkstančia cigarete. Gyvenimas ir mirtis yra šalia. Tokios paralelės gretinamos visoje juostoje: gyva-negyva, istorija-dabartis, jaunystė-senatvė, ryžtas-abejonė. Šiame filme lengvai pereinama iš dabarties į praėjusius laikus. „Ave, vita“ taip pat yra kelio filmas. Jame keliaujama laiku ir erdve“, — sakė A. Grikevičius, jo kūrybai skirtoje L. Kaminskaitės-Jančorienės, A. Švedo knygoje „Epizodai paskutiniam filmui“.

Toje kelionėje laiku ir erdve filmo herojus nuolat seka mirties šešėlis. Jei „gauti atostogų nuo giltinės“ jiems pavyko II pasaulinio karo metais, tai „tos atostogos“ baigėsi taikiame gyvenime, sėdint prieš TV ekraną. Tačiau kaip teigia pats pavadinimas, filmas sveikina gyvenimą, tiki jo unikalumu. „Kūriniu teigiamas kiekvieno individo vertingumas, neišvengiamas kartų atitolimas, kiekvieno gyvenimo stebuklas“, – rašo apie šį filmą šviesios atminties kino kritikas Saulius Macaitis.

Į Stepono laidotuves atvyksta jo senas draugas Cezaris (akt. Vytautas Paukštė). Jį pasitinka dukra Veronika (akt. Eugenija Bajorytė) su santūriu vyru Albinu (akt. Juozas Budraitis). Veronika – jauna, moderni, intelektuali, graži moteris. Bendravusi su Steponu, gal net susijusi meilės ryšiu su juo, o dabar rašanti scenarijų apie jo patirtį nacių koncentracijos stovykloje, ji stengiasi protu ir širdimi spręsti egzistencines problemas, įveikti nerimą dėl būsimo kūdikio. Veronikos personažas – toks subtilus, nerimastingas, elegantiškas – aiškiai įtakotas prancūzų „naujosios bangos“, kuria tuo metu žavėjosi režisierius.

Apskritai, A. Grikevičius daug prisidėjęs prie nacionalinio kino kalbos modernėjimo, buvo gerai savyje asimiliavęs tuometinio kino pasaulio raidos procesus: tiek jau minėtą prancūzų „naująją bangą“, tiek didžiuosius italų kino meistrus, ypač Michelangelo Antonioni, tiek naująjį lenkų ar čekų kiną. Tik kinui būdingomis priemonėmis režisierius siekė atverti vidinį žmogaus peizažą, gilintis ne tik į asmenines, bet ir į universalias žmogiškas problemas.

Taip pat režisieriui buvo svarbus ir pastebėtas besikeičiantis santykis su istorija  pasauliniame kine. Ne teisti ar smerkti, bet kelti klausimus, apie kuriuos galvodamas, žiūrovas atrastų savo poziciją.

Todėl ir šio filmo herojai – Steponas, Cezaris ir kiti – per stebuklą išlikę gyvi po nacių masinių žudynių, rodomi ne plakatiniais didvyriais (o tokius juos norėtų parodyti įkyriai paskui sekiojantys ir  įsakmias komandas duodantys TV reporteriai), o pabrėžiamas jų žmogiškumas, kankinančios abejonės. „Aš nebuvau nei didvyris, nei bailys. Aš buvau vienišas“, – sako Steponas, prisimindamas savo ir draugų išlikimo istoriją.

Filmo fabula mažai intriguojanti, aiški ir paprasta. Nacių varoma žmonių  kolona juda į mirtį. Nors tai aiški nuoroda į žydų iš Vilniaus geto likimą, tačiau filme tas neakcentuojama. Tarp judančių žmonių – ir varomų, ir varančių – rezgasi konfliktai, plėtojasi veiksmas, įsiterpia miesto gyvenimo vaizdai. Steponas, pasiųstas vokiečių karininko, nupirkti cigarečių, turi progą pabėgti, bet to nepadaro ir sugrįžta. Paradoksaliai pavyksta pasinaudoti dar viena iš(si)gelbėjimo galimybe – apsimestus mechaniku, galinčiu pataisyti vokiečių automobilį.

Filmas lyg mozaika sudarytas iš asociatyviai sujungtų praeities ir dabarties fragmentų. Dialogai  negausūs, kartais pernelyg literatūriški. Tačiau žiūrint filmą tiesiog fiziškai juntami intensyvūs herojų apmąstymai. „Iš tiesų filosofinis, patį mąstymo procesą perteikiantis kūrinys,“ – taip apie „Ave, vita“ rašė S. Macaitis.

Mąstymą apie žmogų lemtingų istorinių įvykių akivaizdoje, apie jo pasirinkimus, apie to vertinimą iš laiko perspektyvos, kitos kartos(-ų) žvilgsniu. Visa tai neatsiejamai susiję – praeitis ir dabartis, vienas žmogus ir visa istorija. Tai patvirtina ir filmo epilogui pasirinkta Ernesto Hemingway‘aus citata iš „Kam skambina varpai“, ir finaliniuose kadruose prie Amžinosios ugnies susirinkę ir gyvi, ir mirusieji.