AMŽINOJI ŠVIESA (1988)


AMŽINOJI ŠVIESA

THE ETERNAL LIGHT

Režisierius Algimantas Puipa
1988’ / Lietuvos kino studija

The Eternal Light 13

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Filmo originali kalba: lietuvių k.
Subtitrai: anglų k., lietuvių k.
Formatas: DCP, MP4, ProRes

 

Scenarijaus autorius Rimantas Šavelis
Operatorius Rimantas Juodvalkis
Kompozitorius  Juozas Širvinskas
Dailininkai Galius Kličius, Algirdas Bružas
Kostiumų dailininkė Irena Vabalienė

Vaidina: Vidas Petkevičius, Kostas Smoriginas, Virginija Kelmelytė, Daiva Stubraitė, Vladas Tamošiūnas, Olita Dautartaitė, Povilas Budrys, Elegijus Bukaitis, Augustas Šavelis, Raimundas Šližys

 

  • 1990 – San Remo XXXIII-iojo tarptautinio autorinių filmų kino festivalis: Didysis prizas
  • 1998 – Filmu atidarytas I Tarptautinis Rygos kino forumas „Arsenalas“

Filmo plakatas atsisiųsti

 

Trumpai apie filmą:

Rimanto Šavelio apysakos motyvais sukurta režisieriaus Algimanto Puipos „Amžinoji šviesa“ (1988) tai – vienas gražiausių režisieriaus darbų ir originaliausių lietuviškų filmų, drąsiu pasisakymu ženklinęs lietuviško kino laisvėjimo nuo sovietinės cenzūros pirmuosius metus. Lietuvos pamario kaime pinasi keturių pagrindinių filmo herojų – Amilios, Aniceto, Zigmo ir Pranės jausmų ir likimų drama. Filme tiesiogiai nekalbama apie pokario kovų, kolektyvizacijos, deportacijų, primityvios propagandos pasekmes, tačiau, pasitelkiant ironišką pasakojimo stilių ir išblukusios fotografijos stilizaciją, rodoma nualinta, nugyventa erdvė, kurioje žmogus negali būti ir jausti, o tokiu būdu sukuriamas realistiškas pokario Lietuvos paveikslas.

 

Daugiau apie filmą:

Živilė Pipinytė

Algimantas Puipa perkėlė į ekraną ir lietuvių literatūros klasikų (A. Vienuolio, P. Cvirkos, B. Sruogos), ir šiuolaikinių rašytojų (J. Skablauskaitės, J. Apučio, L. Gutausko) kūrinius. Ypač vaisingas buvo režisieriaus bendradarbiavimas su rašytoju Rimantu Šaveliu, sukūrusiu ne vieno Puipos filmo scenarijų. Šavelio to paties pavadinimo apysakos motyvais sukurta „Amžinoji šviesa“ (1988) iki šiol lieka vienu originaliausių lietuviškų filmų, autorinio kino par execellencepavyzdžiu.

„Amžinoji šviesa“ prasideda potvynio Lietuvos pamaryje kadrais. Netrukus patenkame į uždarą erdvę – nejaukią, ankštą, bespalvę. Apsmurgę vyrai išgėrinėja, lošia kortomis, ironiškai reaguoja į iš radijo imtuvo sklindančius „Amerikos balso“ pažadus. Paskui šiame kambaryje laiveliu atplukdytas agitatorius rodys filmą, o kolchozo matininkas Anicetas (Vidas Petkevičius) įsižiūrės į kartu atplaukusią Amilią (Virginija Kelmelytė). Ši keista jauna moteris nepaliks Aniceto minčių. Tačiau jų vedybos neatneš meilės išsipildymo. Išsigandusi Aniceto jausmų Amilia susižavės vėjavaikiu traktoristu Zigmu (Kostas Smoriginas), bet ir jų ryšys pasibaigs tragiškai. Bufetininkei Pranei (Daiva Stubraitė) taip ir nepavyks susigrąžinti Anicento, kuris finale, kvapniomis žolėmis apkaišytoje geležinkelio stotyje išeis į kitą, amžinosios šviesos nutviekstą tikrovę, jau nušvitusią ryškiomis spalvomis.

Filmo įvykius režisierius pasakoja fragmentiškai, atsisako nuoseklaus siužeto dėstymo, jame dera anekdotas, ironija, sugebėjimas pažvelgti į paprastus žmones taip, kad atsiskleistų jų situacijos tragizmas. „Amžinosios šviesos“ veikėjų dramą perteikia atmosfera. Iš pat pradžių aišku, kad jie neturi ateities, yra lyg įkalinti negyvame laike, kuris kartą įvardijamas ir tiksliai: 1956-ieji. Kolūkiai skursta, saugumietis Piotras Sergejevičius (Povilas Stankus) nebežino, kas yra savas, o kas svetimas, tik apylinkės pirmininkas (Eligijus Bukaitis) nuolat svaičioja apie procentus. Materializuoti laiką, veikėjų nerimą, nežinomybę Puipai padeda lėtas, somnabuliškas ritmas, kai žvilgsnį užburia per pievą riedantis dviratis ar iš aukštai stebimi potvynio apsemto kaimo vaizdai. Į pasakojimą vis įsiterpia filosofiniai Aniceto pasikalbėjimai su keistuoliu Barnasiumi, kuris svajoja būti žolės stiebeliu.

Operatoriaus Rimanto Juodvalkio pasirinkta sepijos, išblukusios fotografijos, nespalvoto kino stilizacija sukuria ne tik laiko distanciją su rodoma epocha, bet ir atsisveikinimo nuotaiką, kuri padeda laviruoti tarp sapną, viziją primenančių vaizdų ir savaip fantasmagoriškos pokario tikrovės. Herojai gyvena griūvančiuose, skurdžiuose namuose, ankštumą pabrėžia ir tai, kad vaizdą įrėmina pakrypusios langų rėmų, durų, laiptų detalės. Kadras dažnai skendi tamsoje, filme beveik nėra stambių herojų planų, o vidutiniai tik pabrėžia pakumpusias, palinkusias, jų figūras. Girdime pokalbių nuotrupas, matome kūnų fragmentus. Tikrovės nevientisumą paryškina ir Juozo Širvinsko sukurtas garso takelis. Bet pusiausvyrą tarp vaizdo ir pasakojimo padeda išsaugoti ne tik pagrindinius vaidmenis sukūrę aktoriai – įsimena net epizode šmėkštelėję „Amžinosios šviesos“ personažai, nes kiekvienas jų turi savo istoriją, papildančią filmo pokario likimų dėlionę.

„Amžinojoje šviesoje“ Puipa ir Šavelis tiesiogiai nekalba apie pokario kovų, kolektyvizacijos, deportacijų, primityvios propagandos pasekmes. Jie rodo nualintą, nugyventą erdvę, kurioje žmogus negali būti savimi ir jausti, kažką kitą nei egzistencinę tuštumą, ir taip sukuria daug įtikinamesnį pokario Lietuvos paveikslą. 1987-aisiais, nors M. Gorbačiovo „perestroika“ jau buvo prasidėjusi, filmas buvo labai drąsus pasisakymas, abejota, ar „Amžinąją šviesą“ cenzūra leis rodyti kino teatruose. 1990-aisiais filmas buvo atrinktas į Tarptautinį San Remo kino festivalį ir apdovanotas Didžiuoju prizu.