Amerikoje gyvenantis filmo „Gimtinė“ aktorius Matas Metlevski: „Lietuvą myliu labiau nei Ameriką“


20180425_Motherland_STILLS_4K__1.86.1

„Matas buvo be galo natūralus. Nesu matęs kito tokio vaiko, kuris taip natūraliai, taip greitai įsijaustų į vaidmenį”, – savo filmo „Gimtinė” aktorių, į Lietuvą iš Amerikos atvykstantį berniuką Kovą suvaidinusį Matą Metlevski gyrė režisierius Tomas Vengris. Realiame gyvenime Matas tarsi atkartoja ir filmo personažo, ir režisieriaus, ir savo istoriją – pamatyti Lietuvą svetimoje šalyje užaugusio vaiko akimis.

Filmo „Gimtinė” premjeros, kuri Lietuvos kino teatruose įvyks rugsėjo 6 dieną, Matas sulauks savo mamos – Linos Metlevskienės gimtinėje. Pats gimęs ir užaugęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, Matas prasitaria vis daugiau laiko norintis leisti čia, savo tėvų ir senelių žemėje.

Į Ameriką Mato šeima išvyko prieš septyniolika metų. Mato tėtis – entomologas, mokslininkas, tyrinėjantis vabzdžių gyvenimą. Mama – pedagogė, nuolat ieškanti edukologijos žinių. Pirmasis sūnus Dominykas gimė Lietuvoje, Matas – Amerikoje, Kanzase, kur tėtis gavo darbą. Tuomet ilgai likti Amerikoje šeima neplanavo, tačiau gyvenimas susiklostė savaip.

Šiandien Matas jaučiasi tarsi plėšiamas per pusę, o paaiškinti, kas jam yra gimtinė – labai sunku: „Aš nežinau, kas man yra gimtinė, suprantu, kad tai ta vieta, kurioje gimei ir kurią myli. Aš gimiau Amerikoje, taigi, Amerika turėtų būti mano gimtinė. O kaip tuomet – Lietuva? Bet Lietuvoje gimė mano tėvai ir aš labai myliu šią šalį. Myliu labiau nei Ameriką“.

Mato mama neslepia: „Galiuosi, kad vaikai užaugo Amerikoje, o ne Lietuvoje. Man atrodo, kad tikro bendravimo, patriotizmo, kultūros, esmės čia jie būtų gavę daugiau“.

Pastaruoju metu vis dažniau į Lietuvą grįžtantis Matas sako ilgesio jausmo nespėjantis patirti. „Jei nepavyktų atskristi, matyt, pradėčiau ilgėtis“, – paprastai ištaria. Vasaromis jis susitinka su močiutėmis, seneliu, teta, giminėmis ir draugais, kurių susirado stovyklose. Matui atrodo, kad žmonės Lietuvoje daug įdomesni nei Amerikoje, gamta gražesnė, o kiekvienas valgis turi skirtingą skonį.

„Man atrodo, kad Matas kaskart jaučia vis stipresnę Lietuvos trauką, čia jis patiria daugiau. Šią vasarą pasakė, kad norėtų metus mokytis Kaune.  Gyvename Kanzaso valstijoje, Manhatano universiteto miestelyje. Jis gražiai sutvarkytas, tačiau santykiai tarp žmonių čia ne tokie šilti, o ir kultūros renginių Lietuvoje daugiau. Matui tai svarbu, jis – kūrybos žmogus. Vasaros išvykos į Lietuvą Matą veikia, kaip tuos didvyrius iš pasakos, kurie priglunda prie žemės, pasisemia iš jos stiprybės ir kovoja su priešais“.

Tylenis gyvenime, kino aikštelėje Matas buvo tikras plepys. „Gal kad vaikas, kad mažesnis“, – svarsto jo mama Lina ir pasakoja, kad sūnui labai patikę filmuotis. Matas priduria: „Tada dar nežinojau, kad Severija Janušauskaitė ir Darius Gumauskas yra tokie žinomi Lietuvos aktoriai. Turbūt, užknisau juos, nuolat plepėdamas. Darius man net pažadėjo dešimt dolerių, jei nutilsiu, gerai prisimenu. Filmuotis nebuvo sunku, Severija kartais patardavo, kartais pats režisieriui Tomui pasiūlydavau, kaip galėtume suvaidinti vieną ar kitą sceną. Filmavimai nevargino, išskyrus sceną, kai reikėjo daug kartų kramtyti gumą. Kiekvienam dubliui teko gumą išsiimti ir įsidėti naują gabaliuką. Gabaliukai buvo dideli, senoviniai, po kurio laiko pajutau, kad žandikauliai pavargo“.

„Koks paradoksas, – šypsosi Mato mama, – filmo herojus Kovas į Lietuvą atsiveža kramtomosios gumos, kurią dalina vaikams, Kovui guma – kasdienybė, o to meto Lietuvos vaikams – stebuklas. Matas iki filmo, nors ir gyvena Amerikoje, kramtomosios gumos beveik nebuvo gavęs – atidžiai skaitau, kas parašyta etiketėse. Režisierius Tomas, norėdamas, kad Matas geriau suprastų rolę, davė dėžę kramtomosios gumos ir leido ją išdalinti kiemo vaikams. Matui tai buvo tikra šventė, priešingai nei jo personažui Kovui“.

Mato mamai Linai atrodo, kad sąsajų tarp sūnaus ir personažo, kurį jis suvaidino filme, yra labai daug. „Pirmą kartą į Lietuvą metams Matą išsiuntėme šeštoje klasėje. Tada jis patyrė, kad vaikai gali būti nedraugiški, netgi smurtauti. Buvo net susidėjęs lagaminus ir prašėsi grįžti į Ameriką. Tačiau artimų žmonių meilė, įdomios veiklos, gražios vasaros, stovyklos ir nauji draugai viską pakeitė. Dabar Matui Lietuva – artima ir šilta šalis“.

„Filmuotis į Lietuvą Matas atvyko visai dar vaikas, patirtys kino aikštelėje jį tarsi subrandino”, – neabejoja kino filmo „Gimtinė” prodiuserė Uljana Kim, o Mato mama prideda, kad anuomet dvylikmetis, jis buvo daug vaikiškesnis, naivesnis nei jo bendraamžiai. Dalykai, kurie kitiems atrodytų neįdomūs ir nereikšmingi, jam kėlė nuostabą.

Šiandien Matui yra penkiolika – tiek pat, kiek filme buvo Kovui. Jis toks pat nekalbus, labiau emocionalus, labiau stebintis pasaulį, nei apie pasakojantis. „Matas yra taikdarys ir diplomatas, dėl taikos namuose jis viską padarys, bet tuo pačiu jis – nepaprastai stipri asmenybė, kuri, labai tikiuosi, iš savo gyvenimo pasiims viską, ko nori”, – įsitikinusi paauglį Kovą suvaidinusio Mato mama.

Tomo Vengrio vaidybinis filmas „Gimtinė“ Lietuvos kino teatruose – nuo rugsėjo 6 dienos. Filmo vystymą ir gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, Europos Tarybos fondas „Eurimages”, Latvijos nacionalinis kino centras, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA”, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.