Lietuvos kino centro kino edukacijos projektai: nuo tarybinės kronikos iki tarptautinių programų


ddd

Lietuvoje kino edukacija vis dar neįgauna pagreičio – atrodytų, trūksta ne tik bendros politikos, skirtingų institucijų bendradarbiavimo, bet ir suvokimo, kas toji kino edukacija yra ir kodėl ji reikalinga. Situaciją jau ne vienerius metus bando keisti nevyriausybinės organizacijos, o formaliojo švietimo lauke šią poziciją perima Lietuvos kino centras (LKC).
Kaip teigia LKC filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Kažukauskaitė-Sarnickienė, neretai mokytojai galvoja, kad kinas tegali būti iliustracinė, pagalbinė ugdymo priemonė – jei pamokoje pasakoji apie Indiją ir parodai filmą apie Indiją, tai jau yra kino edukacija.

Ji teigia, jog LKC gręžiasi į užsienio šalis, kur kino edukacija gyvuoja gerokai seniau, o kinas suprantamas kaip savarankiška priemonė, drauge ugdanti ir bendrąsias kompetencijas – emocinį intelektą bei kritinį mąstymą, mat svarbu matyti ne tik tai, kas ekrane, bet ir tai, kas yra už jo. Pasak specialistės, kino edukacija ir medijų raštingumas šiandien įgija vis didesnę reikšmę, nes atsiradus naujoms technologijoms didžiąją dalį informacijos mes gauname būtent vaizdų pagalba. Kino edukacijos ugdymo bazė pritraukė 400 pedagogų

Kino edukacijos ugdymo bazė pritraukė 400 pedagogų

2013 m. pabaigoje LKC sukūrė Kino edukacijos ugdymo bazę, kurioje 5–12 klasių moksleiviams yra pristatomi lietuviški filmai su pedagogams paruošta metodine medžiaga. Šiuo metu programoje yra 26 vaidybiniai, dokumentiniai, animaciniai filmai, didžioji dalis jų – trumpametražiai, taip stengiantis tilpti į pamokos laiką. Prie kino edukacijos bazės prisijungę pedagogai drauge su moksleiviais gali žiūrėti tiek Lietuvos kino klasiką, tiek jaunosios kartos kino kūrėjų filmus.

Pasak J.Kažukauskaitės-Sarnickienės, vienas programos filmas nėra skirtas vienam dalykui – pvz., jį galima žiūrėti per biologijos, istorijos, etikos pamokas, visi filmai taip pat tinka ir klasės valandėlei. Šiuo metu prie bazės yra prisiregistravę 400 mokytojų – nors skaičius nedidelis, J.Kažukauskaitė-Sarnickienė teigia, jog jis kasmet paauga apie 20 proc. Mokytojams taip pat yra organizuojami seminarai, kuriuose yra pristatomos tiek techninės sistemos detalės, tiek metodinė medžiaga.

„Seminaruose ne vienas mokytojas teigė iki tol nenorėjęs pamokų metu rodyti filmų, nes moksleiviai į tai žiūri kaip į pramogą. Kai atsirado metodinė medžiaga, atsirado ir tam tikras tikslas, imama diskutuoti ir prieš filmą, ir po jo,“ – teigė J.Kažukauskaitė-Sarnickienė, pabrėžusi, jog viskas vyksta mokytojo inciatyva, naudotis baze pedagogo neįpareigoja nei LKC, nei mokykla, nei Švietimo ministerija.

Su propaganda supažindina tarybinės kino kronikos

LKC taip pat bendradarbiauja su Lietuvos centriniu archyvu rengiant projektą „Audiovizualiniai XX a. archyvai pamokose“. Šiame projekte daugiausia naudojamos tarybinės kino kronikos ištraukos. Pasak J.Kažukauskaitės-Sarnickienės, tai neatsitiktinis sprendimas, mat šiandien itin daug kalbama apie propagandą, todėl moksleiviams svarbu suvokti, kaip ją atpažinti ir vertinti, suprasti, kokiomis priemonėmis ji kuriama. Ši programos dalis glaudžiai siejasi su istorijos, pilietinio ugdymo, etikos pamokomis. „Mokytojams ganėtinai sunku susidurti su šia medžiaga ir ją rodyti,“ – teigė J.Kažukauskaitė-Sarnickienė. „Audiovizualiniai XX a. archyvai pamokose“ yra pilotinis projektas, kuris mokytojams plačiau bus pristatytas rudenį organizuojamų seminarų metu.

Tarptautinis projektas „Kino klubas“ moksleivius supažindins su Europos kinu

Plėtojant vietinius projektus, LKC nusprendė išeiti ir į platesnius vandenis bei pristatyti ne tik nacionalinį, bet ir Europos kiną. Taip buvo prisijungta prie Didžiosios Britanijos kino edukacijos organizacijos „Film Literacy Europe“ organizuojamo tarptautinio projekto „Europos kino klubų ir mokyklų licencijavimas“. Prieš metus pilotinėje projekto versijoje dalyvavo Ispanija, Kipras, Rumunija, o šiemet prie jo be Lietuvos prisijungė Latvija bei Gruzija. Per keletą metų projektas pasiekė daugiau nei 7000 mokyklų. Projektas ieško metodų, kaip filmų platinimo sistemą pritaikyti mokykloms bei leidžia joms naudotis sukaupta filmų baze. J.Kažukauskaitė-Sarnickienė teigė, jog jau atsiliepė projekte norinčios dalyvauti mokyklos, rudenį bus pradėtas atrankos procesas. Minimalus projekto dalyvių skaičius Lietuvoje – 50 mokyklų.

„Baigus pilotinį projektą, šalys yra skatinamos pačios toliau tęsti šią iniciatyvą. Metus duodama didžiulė parama: patirtimi, filmais, teisine pagalba“, – sakė J.Kažukauskaitė-Sarnickienė, atkreipusi dėmesį, jog projekto metu atliekamas išsamus vertinimas, kurio rezultatai gali tapti akstinu siūlyti projektą finansuoti nacionaliniu lygiu. „LKC yra pavaldus Kultūros ministerijai, su švietimo sistema neturime tiesioginių sąsajų. Parodžius gerus rezultatus, turėtume gerą pretekstą bendradarbiauti su Švietimo ministerija. Bendradarbiautume ir su Lietuvos kino platintojais, lietuvių kino kūrėjais,“ – teigė J.Kažukauskaitė-Sarnickienė. LKC taip pat organizuoja Jaunojo kritiko recenzijų konkursą bei video darbų konkursą „Mano mokykloje“. Nors dalyvių skaičius kasmet auga, J.Kažukauskaitė-Sarnickienė apgailestauja dėl finansinių resursų stokos – organizuojamos filmų peržiūros nepasiekia visų Lietuvos kampelių, o mokyklų, norinčių patekti į kūrybines dirbtuves, skaičius net keturis kartus viršija LKC galimybes. „Kita vertus, kai jau mokykla patenka į kūrybines dirbtuves, kai mokytojai pamato, kaip ką daryti, kaip organizuotis, kitais metais iš ten sulaukiame daugiau dalyvių konkursui,“ – sakė J.Kažukauskaitė-Sarnickienė.

Bendradarbiautume ir su Lietuvos kino platintojais, lietuvių kino kūrėjais,“ – teigė J.Kažukauskaitė-Sarnickienė. LKC taip pat organizuoja Jaunojo kritiko recenzijų konkursą bei video darbų konkursą „Mano mokykloje“. Nors dalyvių skaičius kasmet auga, J.Kažukauskaitė-Sarnickienė apgailestauja dėl finansinių resursų stokos – organizuojamos filmų peržiūros nepasiekia visų Lietuvos kampelių, o mokyklų, norinčių patekti į kūrybines dirbtuves, skaičius net keturis kartus viršija LKC galimybes. „Kita vertus, kai jau mokykla patenka į kūrybines dirbtuves, kai mokytojai pamato, kaip ką daryti, kaip organizuotis, kitais metais iš ten sulaukiame daugiau dalyvių konkursui,“ – sakė J.Kažukauskaitė-Sarnickienė.

Kino edukacijos problemos Lietuvoje

Paklausta, su kokiais iššūkiais susiduriama organizuojant kino edukacijos ir medijų raštingumo programas, J.Kažukauskaitė-Sarnickienė teigė, jog visų svarbiausia yra didinti kino prieinamumą, tačiau tai nėra lengva. „Ugdant kino auditoriją labai svarbu, kad filmai būtų žiūrimi kino salėse. Tai, kad negalime to pasiūlyti, iš tiesų yra didžiulis trūkumas. LKC taip pat neturi kino salės, kur galėtume rengti suskaitmenintų restauruotų lietuviškų filmų, kurių teises mes turime, peržiūras,“ – teigė specialistė.

Kitas iššūkis – finansavimas: „Prieš atsirandant LKC, kino edukacijos iniciatyvos buvo remiamos iš Kultūros rėmimo fondo, kurio funkcijas vėliau perėmė Kultūros taryba. Finansinis šaltinis visiems kitiems yra, bet LKC ten aplikuoti negali. Tai mus skatina ieškoti tarptautinių iniciatyvų.“ Neabejotinas trūkumas vykdant kino edukaciją yra ir žmogiškųjų resursų stoka – LKC tuo rūpinasi vos vienas žmogus. Tačiau J.Kažukauskaitė-Sarnickienė teigė, jog tai kompensuoti bandoma bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis, kino edukacijos srityje turinčiomis didesnę patirtį („Meno aviliu“, „Skalvija“), taip pat – „Kino busu“, Ugdymo plėtotės centru, Lietuvos edukologijos universitetu.

_______________________________________________________________________________
Interviu parengė Monika Gimbutaitė, 15min.lt