Hanka Kastelicova. Apie darbą „HBO Europe“, visuomeninio transliuotojo pareigas ir Lietuvos dokumentinį kiną


Hanka Kastelicova © Gediminas Bartuška (18)

Hanka Kastelicova yra patyrusi dokumentinio kino kūrėja, daug metų dirbusi režisiere ir prodiusere Slovėnijos televizijoje, o šiuo metu eina vykdančiosios dokumentinių filmų prodiuserės pareigas televizijos kanale „HBO Europe“. Šalia to H. Kastelicova savo patirtimi ir meile dokumentiniam kinui dalijasi dėstydama ir dalyvaudama tarptautiniuose kino festivaliuose, seminaruose bei diskusijose. 

Šiais metais į Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį pakviesta Hanka Kastelicova bus viena iš konkursinės programos tarptautinės žiuri narių. Vos tik atvykusi į Vilnių, H. Kastelicova sutiko pasikalbėti apie tai, kuo dabar gyvena televizija, dokumentinis kinas ir jo žiūrovai.

Remdamasi savo patirtimi, papasakokite, kokios televizijos vystymosi tendencijos dabar vyrauja Europoje?
Nors dabar dirbu kabelinėje televizijoje „HBO Europe“, mano kvalifikacija yra visuomeninė televizija. Aš 27 metus dirbau Slovėnijos visuomeninėje televizijoje. Ši šalis yra mažesnė nei Lietuva, bet nemanau, kad šalies dydis čia kažką lemia. Tai, kas daroma, vyksta tik dėl žmonių – šiek tiek išprotėjusių ir aistringų, mylinčių savo darbą.
Viešųjų transliuotojų padėtis yra sunki visur, dauguma šalių turi problemų su finansavimu, o kartais net su viešojo transliuotojo vaidmens suvokimu. Dažnai daugelyje šalių tai tampa tiesiog didelėmis lenktynėmis su komerciniais kanalais. Aš visada galvojau, kad tai ne tik reitingai. Tiksliai nežinau, kokia situacija čia, Lietuvoje, bet daug lemia programos sudarymas, į kurią turi būti įtraukta dokumentinė ir edukacinė programa, kurios ir turėtų būti visuomeninio transliuotojo dėmesio centre.

Ar jaučiate televizijos susidomėjimą dokumentiniu kinu?
Kai dirbau Slovėnijos televizijoje, taip. Programoje turėjome daug pastovaus laiko skirto dokumentikai (praktiškai kasdien), kasmet statydavome po šimtą ar net daugiau filmų, jeigu įtrauktume ir filmus jauniesiems žiūrovams. Dabar situacija kiek pasikeitė ir man gana gaila matyti, kad kai kurie geriausi laikai iš tinklelio buvo išimti. Apskritai, manau, Rytų Europos šalys turi didelę galimybę kurti tikrai gerus dokumentinius filmus, nes dokumentikai reikia mažiau lėšų nei kuriant vaidybinius filmus, nors dažnai tai užtrunka žymiai ilgiau.

Kokios temos šiuo metu vyrauja dokumentiniuose filmuose – ar jos skiriasi kitose Europos šalyse?
Manau, kad jos panašios. Dabar labai dažnai dalyvauju įvairiuose pitching forumuose ir skirtingų šalių žmonės ateina su panašiomis temomis. Gyvename pasaulyje, susiduriame su panašiomis problemomis, taigi tai suprantama… Kai du žmonės daro tą patį, abiejų rezultatas niekada nebus toks pat. Tai labai įdomu. Kiekvienas autorius turi skirtingą vaizdinį priėjimą ir kitokį pasakojimo būdą. Turiu tokios patirties ir dirbdama „HBO Europe“.
Tai, kaip mes dirbame, vadinu „gamybos butiku“ (boutique production) – turime tik dvylika pilno metražo dokumentinių filmų per metus. Ir vis dar matau produkcijos panašiomis temomis skirtingose šalyse.

Kas, Jūsų manymu, nulemia filmo sėkmę televizijos / kino teatro kontekste?
Iš esmės, svarbiausia yra geras pasakojimas. Man taip pat patinka filmai, kuriuose matyti geras vaizdinis priėjimas, ir tiek viena, tiek kita turi tikrai gerą tradiciją Rytų Europos šalyse. Iš savo patirties galiu pasakyti – jeigu kino kūrėjai gautų geresnes sąlygas savo darbui, didesnę paramą, jeigu jiems pavyktų gauti didesnį biudžetą, jie galėtų kurti filmus, kurie taptų ypač sėkmingi visame pasaulyje.

Kuriuo savo projektu didžiuojatės labiausiai?
Tai labai lengvas klausimas! Tai dokumentinis filmas „Toto and His Sisters“. Prisijungus prie HBO, tai buvo pirmas filmas, kurio ėmiausi – ir jis tikrai nuostabus. Režisierius Alexander Nanau atėjo su medžiaga, pulsuojančia vidine jėga, ir mes matėme ten didžiulį potencialą, todėl maksimaliai rėmiau šį projektą. Vaikų ir jaunimo gyvenimas pas mus yra tikrai sudėtingas, todėl turime apie tai papasakoti. Praleidome labai daug laiko montažo kambaryje, bet galų gale turime nuostabų filmą. Tikriausiai jis buvo parodytas ir Vilniuje (aut. filmas buvo įtrauktas į 2015 m. festivalio „Kino pavasaris“ programą). Prieš metus įvyko „Toto and His Sisters“ premjera San Sebastiano kino festivalyje, filmas laimėjo daugiau nei dvidešimt festivalių ir dabar jis išrinktas tarp penkiolikos geriausių Europos dokumentinių filmų, kurie varžysis dėl Europos kino apdovanojimo. Tai buvo sėkmingiausias dokumentinis filmas pastaraisiais metais ir aš labai didžiuojuosi jo tvirta dramaturgija. Kai kalbame apie stiprų pasakojimą, man Toto yra fantastinis to pavyzdys. Į pagrindinius veikėjus mes galime pažvelgti iš labai arti, galime sekti jų charakterių vystymąsi.

Kokį įspūdį Jums daro Lietuvos dokumentinis kinas?
Aš stebiu Baltijos šalių kiną – čia tiek daug išskirtinių filmų kūrėjų ir tiek daug gražių filmų. Labai džiaugiuosi atvykusi į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, nes turėsiu galimybę pamatyti šių filmų dar daugiau. Turiu keletą labai mėgstamų filmų – Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“ (2005), taip pat estų režisieriaus Mark Soosaar filmas „The Home For Butterflies“ (2005). Visada laukiu ir kiekvieno naujo Audriaus Stonio filmo.
Neturime daug galimybių dažnai žiūrėti Baltijos šalių dokumentiką, bet žinau, kad turite labai daug talentingų autorių ir stiprias tradicijas dokumentikos gamyboje.
Šiais laikais nėra labai sunku filmuoti dokumentiką, technologijos mums čia padeda. Bet, manau, vis dar turite didelių meistrų, kurie gerbia ir vertina kiekvieną kadrą. Gal tai nulemia aplinkybės, kad šiame krašte filmų kūrėjai dar ne taip seniai filmavo dokumentiką su 35 mm juosta. Baltijos šalių kino kokybė susijusi su šia tradicija.  Tikiuosi, kad tie kūrėjai moko ir dalinasi savo patirtimi su jaunąja karta.

O kaip šiomis dienomis televizija patraukia žiūrovą?
Įmonėje, kurioje dirbu, turime reklamą, kuri sako: „Tai ne TV, tai HBO“ (It‘s not TV, it‘s HBO). Aš tai suprantu, kaip atsidavimą kinui ir aukštai kokybei. Kiekvienas televizijos kanalas turėtų vadovautis šiuo požiūriu, bent jau kurdamas geriausius savo produktus. Aukšta kokybė visada traukia. Pavyzdžiui, „Toto and His Sisters“ buvo parduotas daugelyje šalių ir pasiekė puikius reitingus didžiuosiuose Vakarų Europos kanaluose, nors tai tik pasakojimas apie vaikus iš žydų kvartalo Bukarešte. Tikiu, kad gera filmo gamyba ir geras pasakojimas gali būti labai patrauklus. Man svarbu, kad istorija būtų  lengvai prieinama žiūrovams ir jie būtų emocionaliai susiję su pagrindiniu veikėju.

Dokumentika lengvai užmezga dialogą su savo žiūrovu? Ar dokumentinio kino auditorija dabar yra aktyvi?
Aš daug keliauju ir dalyvauju daugybėje dokumentinių filmų festivalių ir tai nepaprasta – visur kino salės yra pilnos žiūrovų. Tai gera žinia – dokumentika turi ištikimą auditoriją, tai visa bendruomenė. Bet, kad to pasiektum ir tą žiūrovą išlaikytum, reikia daug dirbti ir ieškoti įvairių būdų, kaip sukurti diskusijas apie filmus ir į jas įtraukti auditoriją. Džiaugiuosi, kad dauguma žmonių, kuriuos sutinku dokumentikos kino seansuose, yra jauni žmonės. Tikiu dokumentikos ateitimi.

Kalbino Kristina Palšytė.
Nuotraukos aut. Gediminas Bartuška.

Kviečiame dokumentinio kino kūrėjus ir žiūrovus į Vilniaus dokumentinių filmų festivalio ir „Kūrybiškos Europos“ Media biuro pristatomas diskusijas, kurių viena iš dalyvių – H.  Kastelicova:
Rugsėjo 25 d. 10–13 val. diskusija „Televizija ir dokumentika“
Rugsėjo 26 d. 10–17 val. seminaras „Distribution Rewired“

Daugiau informacijos galite rasti: http://kurybiskaeuropa.eu/media/naujienos/vdff-15-renginiai-industrijai.