Kino ekrane – restauruotas ir suskaitmenintas filmas „Sadūto tūto“


Aktoriai Juozas Budraitis (kairėje) ir Regimantas Adomaitis (dešinėje)_filmas 'Sadūto Tūto'

Vakar kino teatre „Pasaka“ buvo pristatytas restauruotas ir suskaitmenintas 1974 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas vaidybinis spalvotas režisieriaus Almanto Grikevičiaus filmas „Sadūto tūto“.

Filmo kopiją iš Rusijos Federacijos valstybinio kino fondo „Gosfilmofond“  įsigijo ir restauravimo bei skaitmeninimo darbus užsakė Lietuvos kino centras.

Filmo pristatyme dalyvavo aktorius Juozas Budraitis, operatorius Donatas Pečiūra, antroji režisierė Rita Grikevičienė, kurie pasidalino savo prisiminimais apie filmo kūrimą.

Šis filmas, pasakojantis apie dviejų draugų menininkų bendrą darbą, kuriant vaikų sanatorijos interjerą,  laikomas vienu emocionaliausių A. Grikevičiaus kūrinių. Tai filmas apie meno žmonių pasaulį, savo kelio, kūrybinio įkvėpimo paiešką. Pagrindiniai herojai susiduria su kūrybinėmis ir moralinėmis problemomis, kas svarbiau – menas ar žmogus? Dėl tokių temų – pernelyg tiems laikams atvirai perteikiamos menininkų nuotaikų – filmas savo laiku nesulaukė didelio pasisekimo. Nors filme vaidino vieni garsiausių to meto aktorių Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Bronius Babkauskas, Eugenija Pleškytė, Nijolė Lepeškaitė.

Pats režisierius A. Švedo ir L. Kaminskaitės-Jančorienės knygoje  „Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“ yra prisipažinęs: „Jeigu būtų jėgų ir galimybių, mielu noru perfilmuočiau „Mantą“, paskui – „Sadūto tūto“, kuris buvo supjaustytas ir paverstas į nieką. Tai reiškė, kad galiu visiškai išnykti iš horizonto ir palikti vietą kitiems režisieriams.“

„Nepakankamai įvertintas lietuvių kino kūrinys, kuris išlieka atmintyje ir savo triumfuojančiu tarybiškumu, ir nevienaprasmiais charakteriais, ir subtiliausiu režisieriaus gebėjimu kalbėti užuominomis, nebrukant žiūrovui vien savojo žmonių bei įvykių suvokimo,“ – apie šį filmą yra sakęs kino kritikas Saulius Macaitis.

Skaitmeninimo darbą (iš 35 mm analoginio į skaitmeninį formatą) atliko Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Filmo vaizdą restauravo UAB „Madstone“ , filmo garsą – Lenkijos įmonė „Dubbfilm studio“. Restauruojant vaizdą su skaitmeninio vaizdo restauravimo specialistais kartu dirbo filmo operatorius Donatas Pečiūra.

Gaminant skaitmeninę filmo kopiją panaudoti lietuviški titrai iš LKS kino teatruose rodytų 35 mm juostų. Dabar suskaitmenintas ir restauruotas filmas turi tris versijas: su fonograma lietuvių kalba, su fonograma lietuvių kalba ir angliškais subtitrais bei lietuvių kalba ir prancūziškais subtitrais. Subtitrus vertė Jurga Vilė ir Laimonas Vaičius.

Lietuvos kino centras siekia sistemiškai organizuoti Lietuvos kino paveldo grąžinimo darbus bei užtikrinti, kad paveldas būtų ne tik sukauptas, bet ir pristatomas visuomenei. 2014 m. iš „Gos­fil­mo­fond“ buvo įsigytos 9 filmų kopijos, 2015 m. planuojama įsigyti dar 9. Įsigijus filmus ir esant galimybėms, filmai restauruojami ir skaitmeninami.