Durys bus atviros. Žurnalo „Kinas“ interviu su R.Kvietkausku


Rkvietkauskas

Kokia turėtų būti nacionalinio kino politika? Koks lietuvių kino rėmimo modelis? Ar iškreiptos kino rinkos sąlygomis neatsitiks taip, kad nebebus kur parodyti lietuviško filmo? Apie tai kalbamės su Lietuvos kino centro direktoriumi Rolandu Kvietkausku.

Interviu su Lietuvos kino centro direktoriumi Rolandu Kvietkausku spausdinats žurnale „Kinas“ (2013/I(321)). Kalbėjosi Živilė Pipinytė ir Linas Vildžiūnas

Ką pavyko nuveikti per tą laiką, kol veikia Lietuvos kino centras?
Manau, kad funkcijų perėmimas iš Kultūros ministerijos vyko gana sklandžiai. Perimdami funkcijas buvome sutarę, kad kino finansavimo konkursai nusikels šiek tiek vėlesniam laikui. Tada tai visiems buvo priimtina, dabar, kai ir mes, ir paraiškų teikėjai jau norėtume rezultatų, ši mintis gal ir nebeatrodo taip patraukliai kaip lapkričio mėnesį. Taip pat jau baigiame surinkti Kino centro komandą, atlikome ir nemažai projektavimo, planavimo darbų. Kino centrui pavyko pritraukti ir papildomų lėšų – su „Verslios Lietuvos“ parama ką tik buvome Berlyne, gegužę vyksime į Kanus, vėliau į Šefildo dokumentinių ir Ansi animacinių filmų festivalius. Manau, kad tai vienas iš pavyzdžių, kad centras gali ne tik vykdyti savo funkcijas, bet ir ieškoti papildomų finansavimo galimybių. Jaučiame didelį partnerių – užsienio kino institutų – susidomėjimą. Tas susidomėjimas ir pasiūlymai bendradarbiauti dar kartą patvirtina, kad Lietuva tiesiog atsirado kino žemėlapyje su aiškia ir atpažįstama struktūra. Štai neseniai pasirašėme ketinimų bendradarbiauti laišką su Kopenhagos dokumentinių filmų festivaliu, kuris mus įtraukė į savo vykdomą tarptautinio bendradarbiavimo programą, telkiančią skirtingų šalių jaunų kino dokumentininkų komandas. Trumpai tariant, atsiranda visiškai naujos galimybės, kurių iki tol negalėjo būti, nes nebuvo kiną kuruojančios valstybinės institucijos. Todėl iškart matome tam tikrą savo darbų pridėtinę vertę.

Kino centras turi formuoti nacionalinio kino politiką, kurios iki šiol nebuvo. Kaip ją įsivaizduojate?
Aišku, visiems labai svarbu finansavimo klausimai, bet pagrindinė Kino centro užduotis yra ne teisingai padalyti pinigus. Nors tai ir svarbi funkcija, bet pinigai – tik įrankis. Efektyvus pinigų padalijimas turi būti pagrįstas strateginiu matymu. Tada bus aišku, ar kino politika efektyvi, ar ne. Dabar apskritai didžiulis diskusijų apie kino politiką vakuumas. Atsigręžę atgal, rastume tik vieną ar du tyrimus, bandymus analitiškai įvertinti kino sektorių. Manau, kad vienas iš Kino centro uždavinių – sudaryti sąlygas viešai diskusijai, kuri aptartų lietuvių kino raidos kryptis. Gal tai ir skamba abstrakčiai, bet jau šiais metais esame numatę vykdyti projektą su tarptautine kompanija, analizuojančia kino pramonės konkurencingumą, teikiančia pasiūlymus atskiroms kryptims. Planuojama daug interviu su vietos kino žmonėmis. Manau, kad toks žvilgsnis iš šalies svarbus. Tikimės, kad jau šiais metais jis padės generuoti ir konkrečias kino politikos kryptis, priimti tam tikrus sprendimus.

Pavasarį kviesimės kino gildijas ir aptarsime naują kino finansavimo modelį. Tai taip pat kino politikos dalis, nes matome tam tikrą netolygumą. Viena vertus, kai atskiri žanrai nesulaukia tinkamo dėmesio ir susidaro uždaras ratas, nesulaukiame kokybiškų projektų. Iki šiol stigo bendro požiūrio į finansavimą, projektai buvo išskaidyti – vienus finansavo Kultūros ministerija, kitus – Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Dabar perėmėme Kultūros rėmimo fondo paramos kinui programą ir turėtume sudėlioti logišką rėmimo sistemą. Manau, tai turės didelės įtakos tolesniam kino sektoriaus gyvavimui.

Dabar, kai finansiniai ištekliai riboti, diskutuotinas ir mūsų didžiųjų projektų finansavimas. Be abejo, sieksime, kad didesnio biudžeto projektų netrūktų, bet
matome ir kitą problemą: būdami pajėgūs finansuoti du tris vaidybinius filmus per metus, sukuriame stagnacijos situaciją. Žmonės rengia didelio biudžeto filmų projektus, bet jie gali būti įgyvendinti tik po tam tikro laiko, ne iškart. O gal galėtume turėti specialią programą, kuri remtų ir mažesnio biudžeto filmus. Taip kiekvienais metais galėtume sudaryti sąlygas ne dviem trims, bet, tarkime, penkiems režisieriams. Manau, kad tai dar reikėtų aptarti kartu su kino bendruomene, nors ši idėja ir buvo išsakyta pačių kino kūrėjų. Mes turėtume pateikti kelių krypčių pasiūlymus. Siekdami didesnio finansavimo, kartu turime galvoti ir apie tai, kaip sukurti kuo daugiau filmų.

Kitas klausimas, kurio iki šiol valstybė kryptingai nesprendė, – kino auditorijos augimas. Ir ne tik dėl to, kad 60 procentų nuo bilietų PVM grįžta į kino rėmimo programą. Jei neturėsime didesnės lietuviško kino auditorijos, sunku bus tikėtis ir atitinkamo požiūrio į lietuvių kiną. Todėl turime to siekti ir per edukacines, ir per tam tikras kino sklaidos programas, suteikti kinui daugiau dėmesio, nei jo būta iki šiol. Žinoma, reikia vienyti kūrėjų, prodiuserių, rodytojų ir platintojų pastangas, bet tam reikia laiko.
Prašome patikslinti, ką vadinate mažesnio ar didelio biudžeto filmais. Iki šiol vaidybinio filmo kvota buvo 2 milijonai 250 tūkstančių litų.

Mano požiūriu, bėda ta, kad dažnai orientuojamasi į maksimalią kvotą, bet tada galime finansuoti tik keletą filmų per metus. Manau, kad vienas iš būdų galėtų būti ne mažesnis didelio projekto finansavimas, bet ir keli sąmoningai suplanuoto mažesnio biudžeto pilnametražiai vaidybiniai filmai. Nemanau, kad geras filmas būtinai turi būti brangus ir atvirkščiai. Būtų gerai, jei galėtume sudaryti galimybę kurti filmus, tarkime, septyniems režisieriams. Vienas iš būdų, žinoma, didinti kino finansavimą apskritai, bet kitas – ieškoti būdų, kaip sudaryti sąlygas kurti daugiau filmų. Juk neefektyvu kviesti prodiuserius teikti brangių filmų projektus, o paskui tarsi visus sustatyti į eilę trejiems ar daugiau metų – gal idėja, kuri buvo pateikta prieš trejus metus, jau paseno? Dar reikia turėti omenyje, kad valstybės vienam filmui teikiama kvota nėra pati mažiausia Europoje.

Kaip vertintumėte problemą, kai filmas išnaudojo jam skirtas lėšas, bet pritrūko pinigų jam užbaigti. Kaip elgtis tokiu atveju?
Vertinu dvejopai: jei jau buvo investuota į kokybišką projektą ir trūksta tik paskutinio žingsnelio, reikėtų ieškoti sprendimo, kad nedingtų išleisti valstybės milijonai. Tai – krizės valdymo problema. Kita vertus, viena iš Kino centro užduočių turi tapti finansinė projektų priežiūra, kad panašios situacijos nesikartotų. Reikia laiku pamatyti, kada kyla tokios problemos. Juk jos atsiranda filmą kuriant. Panašiais atvejais skirtingos šalys turi skirtingų sprendimo būdų. Šitas klausimas taip pat bus įtrauktas į viešai svarstomų problemų paketą. Yra ir pasiūlymų iš anksto apdrausti filmus. Tai galėtų būti vienas iš būdų išvengti panašių situacijų. Bet valstybė turi pasirūpinti meno kūrinio likimu, o ne ekonominėmis problemomis, kurios kilo ne dėl jos kaltės. Todėl mūsų darbuotojai ateityje su projektų vykdytojais susitiks ne du kartus per metus, bet nuolat, kad matytume vykdymo eigą. Žinoma, projektai gali strigti ir dėl objektyvių priežasčių. Tikiuosi, ateityje galėsime laiku padaryti svarbius sprendimus, tačiau neperimsime atsakomybės iš projektų vykdytojų.

Ar numatoma, kad valstybė užsakytų filmų jai svarbia tema?
Kino įstatymas numato tokią galimybę, tačiau manau, kad toks užsakymas įmanomas tik reikšmingai padidinus kino finansavimą.

Lietuvoje žodžiai „kino industrija“ ar „kino pramonė“ vis dažniau užima „kino meno“ ar „kino gamybos“ vietą. Sunku Lietuvoje įsivaizduoti atsirasiant tikrą kino industriją, ar tie žodžiai neiškreipia tikrosios padėtis?
Nemanau, nes neprilyginčiau industrijos tik gamybai. Manau, kad ši sąvoka daug platesnė. Industrijai priskirčiau didžiąją dalį „nekūrybinio“ (gerąja prasme) darbo – projektų rengimą, prodiusavimą, lėšų pritraukimą, gamybą. Visa tai man telpa į industrijos sąvoką.

Ši sąvoka pastaruoju metu buvo vartojama diskutuojant apie finansines paskatas kino filmų kūrimui, t. y. tam tikras mokestines lengvatas. Manyčiau, kad bet kokios lengvatos kino srityje pirmiausia turi būti siejamos su nacionaliniu kinu, nes jei kalbame tik apie galimybę atvažiuoti užsienio kompanijoms čia filmuoti – tai tik ekonomikos šaka. Tačiau kita vertus, taip galima išsaugoti paslaugų tiekėjų – lietuvių techninio ir kūrybinio personalo lygį, kad lietuvių kino kūrėjai galėtų dirbti su aukščiausios kvalifikacijos technikais, operatoriais, aktoriais. Iš tokio pobūdžio tarptautinio bendradarbiavimo gali atsirasti ir bendros gamybos projektų. Be abejo, ir mūsų prodiuseriai turi būti tam pasirengę, ne tik pasyviai laukti užsakymų teikti paslaugas. Reikia turėti ambicijų dalyvauti tokiuose bendruose projektuose, būti pastebėtiems. Šiandien, manau, mes turime tokių kompanijų Lietuvoje, pasirengusių naujoms galimybėms.

Pastaruoju metu matomas gana ryškus konfliktas tarp Lietuvos kūrėjų ir vadinamosios industrijos atstovų. Prodiuseriai dažnai kalba, kad lietuvių kinas žanriškai labai siauras, kad jį reikia plėsti komerciniais žanrais, dabar pasirodė „Valentinas vienas“, kur titruose sąmoningai įrašyta, kad filmo neremia Lietuvos kultūros ministerija. Gerai, kad neremia. Kaip Jūs vertinate šį konfliktą ir kaip jis atsispindės Kino centro formuojamoje kino politikoje?
Kino centro uždaviniai – skatinti kino meno plėtrą ir siekti sudaryti sąlygas kino industrijos vystymuisi. Kokybinis ir ekonominis interesai gali koegzistuoti. Manau, kad reikėtų sudaryti sąlygas atsirasti ir komercinei kino produkcijai. Ir dabar kino teatruose rodomi lietuviški filmai, sukurti už privačias lėšas. Tiesa, mane stebina, kad tai, jog šie filmai statomi be valstybės paramos, iškeliama kaip filmo pranašumas. Kai darai darbą, kuris teikia pasitenkinimą, visai nesvarbu, kad jo neparėmė valstybė ar savivaldybė. Man regis, verčiau reikėtų įvertinti tuos žmones, kurie tavimi patikėjo, suteikė tau finansinę paramą, investavo savo lėšas. Manau, kad šiuo atveju valstybės uždavinys būtų rasti tokią schemą, kuri skatintų kaip tik privatų investuotoją. Mokesčių lengvatos kaip skatinimo priemonė turėtų būti taikomos ir lietuviškam kinui. Tai galėtų būti vienas iš tokio pobūdžio kino paramos būdų. Būtų sąžininga, nes tokioje mažoje rinkoje ir kokybiška populiarioji kultūra negali būti pasmerkta tik išgyvenimui.

Kita vertus, kartais paaštrėjanti diskusija tarp prodiuserių ir kūrėjų gal ir natūrali, bet kai sakoma, kad kinas turėtų plėstis, ieškoti naujų formų, juk tai irgi prodiuserio sumanymų sfera. Prodiuseris imasi rizikos sutelkti kitus kūrėjus projektui įgyvendinti, sukurti patrauklų produktą. Tiems, kurie sako, kad lietuvių kiną reikia atnaujinti, galiu tik pasakyti: „Prašom. Kurkite kitokį, įvairesnį, įdomesnį, patrauklesnį kiną.“ Tačiau tam reikia konkrečių pastangų, nes vien situacijos konstatavimas jo nepakeis. Be abejo, norėtume, kad lietuviškas filmas būtų apdovanotas „Oskaru“, bet norėti neužtenka, reikia judėti. Aš nesupriešinčiau vertybinių ir kokybinių argumentų, nes visi filmai kuriami tam, kad būtų žiūrimi. Tikiu, kad net paties eksperimentiškiausio filmo kūrėjas to nori. Bet kad taip atsitiktų, prodiuseris su kūrėju turi susėsti ir kurti
bendrą viziją.

Šiemet svarstydami projektus, baigiamojoje fazėje rengsime kino tarybos narių, prodiuserių ir kūrėjų susitikimus. Panašios diskusijos turi vesti prie bendro požiūrio, juk svarbu, kad filmas būtų puikios kokybės – ir amato, ir turinio atžvilgiu.

Nepritarčiau abiem radikalioms nuomonėms: ir kad meniškai vertingam filmui nereikalingi žiūrovai, ir kad reikia kurti patrauklų, aiškų, auditorijai suprantamą pigų kiną, tada viskas savaime išsispręs. Kartais nedidelis biudžetas ir lemia, kad nelieka kokybės. Juk kokybė turi ne tik savo vertę, bet ir kainą. Dažnai girdime siūlymus remti tik tuos filmus, kurie gali surinkti dešimtis tūkstančių žiūrovų per pirmą rodymo savaitgalį. Tai – vienas iš kriterijų, kuris gali egzistuoti, bet tokiu atveju turime kalbėti ir apie vertybinius kriterijus, nustatytus filmo rėmimo taisyklėse. Vis dėlto mes puikiai žinome, kad autorinis kinas ne tik pas mus žiūrimas ne tūkstantinėse salėse. Jei paversime planuojamą žiūrovų skaičių vieninteliu kriterijumi, tai bus didžiausia klaida (juk matome, kad ir didžiuliai Holivudo projektai patiria nesėkmes…).

Bet tas autorinis filmas, kuris rodomas ne vienus metus, kitaip nei vienkartinis komercinis, galų gale surenka didesnę auditoriją.
Tačiau vis dėlto kūrėjas turi pagrįsti, kodėl į tūkstantines sales nepretenduojantis projektas yra vertas finansuoti, paaiškinti, kodėl jam tai rūpi. Nes negali būti nesvarbu, kas toliau atsitiks su filmu.

Tarkime, kad bus sukurta visa kino kultūros sistema, bet kur bus rodomi filmai?
Teko susipažinti su ekspertų nuomone, kad jau 2015 m. Baltijos jūros regione nebebus naujos kino produkcijos, kuri būtų platinama analoginėmis priemonėmis. Tai – vienas didžiausių iššūkių. Net Vokietijoje nuogąstaujama, kad jis bus negailestingas ir gali užsidaryti nemažai kino teatrų, jei negaus paramos. Domėjomės kitų šalių patirtimi – Suomijos, Olandijos kino teatrai suskaitmeninti jau šimtu procentu. Ten valstybė taip pat investavo ne tik į autorinio kino rodymo sales, bet ir į dalį komercinių kino teatrų, kad sudarytų galimybę sklandžiai pereiti prie naujos technologijos. Kultūros ministerija šią idėją palaiko, pasiūlymai pateikti ruošiantis naujai ES struktūrinių fondų panaudojimo perspektyvai. Šio sprendimo sėkmė itin svarbi regionams.

Beje, pernai Kultūros ministerija suteikė paramą „Skalvijos“ kino centrui, norėdama išbandyti, kaip toks paramos modelis veiks. Tai būdas investuoti, kai dalimis prisideda ministerija, salės šeimininkai ir „Media“ programa. Manau, šiuo metu tai vienas iš svarbiausių rūpimų filmų rodymo klausimų. Būtina keisti kino rodymo situaciją Lietuvoje, kurios šiandien jokiu būdu negalima pavadinti efektyvia. Juk šalyje yra baltų dėmių, kur žmonės neturi galimybės apsilankyti kine ir geriausiu atveju filmus žiūri televizoriaus arba kompiuterio ekrane.

Naujame kino rėmimo modelyje turėtų rasti vietos ir kino sklaidos rėmimas. Lietuvoje dažniau buvo remiami prodiuseriai ir režisieriai, pristatantys filmus užsienyje. Tai svarbu, ir bus daroma toliau. Tačiau reikia daugiau dėmesio skirti ir profesionaliai kino sklaidai čia, Lietuvoje. Kuri šio proceso grandis turėtų būti paremta – vienas iš būsimos diskusijos klausimų. Ieškosime būdų ar patirčių, kaip, tarkime, tai vyksta Suomijoje ar Danijoje, nes tos šalys, kurios rodo daug nacionalinio kino produkcijos, paprastai turi ir schemas, kaip remti nacionalinio kino rodymą. Manau, kad iki šiol ši niša buvo palikta be didesnio dėmesio. Jei tinkamai reaguosime į permainas, techninės galimybės leis platinimą organizuoti visiškai kitaip. Kai turėsime rajonų sales, jos galės rodyti naują lietuvišką filmą gal ne tą pačią premjeros dieną, bet kitą savaitę tikrai. Kalbu ne tik apie autorinį kiną, bet apie kino rodymą apskritai. Iki šiol
valstybė labiau rėmė festivalinio pobūdžio projektus, kai važiuojama į vienus miestus ar rajonus, kitais metais – į kitus. Tai nėra sprendimas, gal – graži kino populiarinimo kryptis, bet ne sprendimas siekiant kiną padaryti prieinamą visur. Lietuvoje jau yra sėkmingų pavyzdžių, kai regionų kino teatrai, padedami savivaldybių, patys investuoja į naują skaitmeninę techniką.

Tačiau jei bus gaminama daugiau lietuviško kino, ar neatsitiks taip, kad jo nebus kur rodyti? Nes įvairūs susitarimai iškreiptoje rinkoje užkerta kelią vieno filmo rodymui, atverdami kelią kitam.
Šiuo atveju vienas iš būdų – steigti ar remti mažas kino sales. Vilniuje dabar situacija geresnė, nes turime „Skalviją“, „Pasaką“, ŠMC kino salę. Taigi, turime tam tikrą alternatyvą. Tai viena iš realių išeičių, nes susidarę ekonominiai kino rodymo modeliai nežada lengvų sprendimų, juolab kad panašios problemos egzistuoja ir tose šalyse, iš kurių tie modeliai atkeliavo. Galimybė turėti reikšmingą įtaką rinkai turi daug negatyvių pasekmių. Rodytojas gali rinktis, ar rodyti Holivudo produkciją, gaunamą kartu su gerai parengta reklamine ir kainodaros kampanija, kurią reikia tik sulietuvinti, ar rizikuoti ir priimti lietuvišką filmą, į kurį reikėtų investuoti. Bet kaip tik šito dabar ir stinga: matome, kaip daug pastangų įdėjus į filmo gamybą neužtenka finansinių išteklių jį pristatyti auditorijai. Be abejo, mes nesirengiame keisti rinkos reguliavimo mechanizmų, tačiau vienas iš būdų yra palaikyti tas sales, kurios rodo nekomercinį kiną, nors norėtųsi, kad lietuvių kinas patektų ir į didžiųjų kino tinklų repertuarą. Reikia ieškoti, kuri grandis turėtų būti paremta, kad atsirastų rezultatas.

Dauguma nacionalinių kino centrų rūpinasi ir nacionaliniu kino paveldu. Ar toli Jūsų planuose Nacionalinė filmoteka?
Tikiuosi, kad sprendimą apie ją turėsime per artimiausius trejus su puse metų. Žiūriu realistiškai. Manau, kad nacionalinė filmoteka – vieta, kur būtų galima pamatyti lietuvių kino klasiką. Tokios salės dabar neturime. Mano vizija, kad Kino centras, kaip ir panašios kitų šalių institucijos, turėtų savo kino salę. Lietuvos centrinis valstybės archyvas dabar saugo filmus, dalį jų skaitmenina, buvome susitikę su archyvo vadovais ir ieškosime būdų, kaip galėtume būti vieni kitiems naudingi. Ateityje Kino centras turėtų keistis programomis su kitais centrais, kitomis šalimis, pristatyti lietuvių kiną ir jose. Neseniai buvau susitikęs su Rusijos kino archyvo „Gosfilmofond“ generaliniu direktoriumi N. Borodačiovu. Jau galime turėti geros kokybės lietuviškų filmų kopijas. Bėda – finansiniai ištekliai, nors kopijų kaina mums tikrai palanki. Kai atsiras finansinių galimybių, gausime analogines kopijas, jos bus saugomos archyve ir iš jų bus galima pagaminti kokybiškas skaitmenines kopijas, skirtas rodymui. Po susitikimo tikrai galiu pasakyti, kad „Gosfilmofond“ požiūris teigiamas ir bendradarbiavimas tęsis, jie, pavyzdžiui, pasirengę priimti mūsų kino istorikus.

Tarp artimiausių planų – tartis su Lenkijos nacionaline filmoteka dėl pasikeitimo programomis. Kopenhagos filmoteka susidomėjusi rodyti mūsų filmų programą Be abejo, jei Kino centras turėtų savo erdvę, galimybės keistis būtų didesnės.

Susitikote su dauguma kinematografininkų organizacijų. Kaip sekasi su jomis bendradarbiauti, kas trukdo, kas vienija? Kas po šių susitikimų Jums atrodo svarbiausia lietuvių kinui? Tik nesakykite, kad pinigai.
Tikiuosi, kad kino centras tampa ta vieta, kur visi galime susitikti. Tai – didelė pridėtinė vertė. Ir tie, kurie vieni kitiems oponuoja, ir kino gildijos čia gali pristatyti savo problemas ir požiūrį. Vienas iš darbų, kuriuos, manau, pavyko padaryti, tai
įtikinti visus, kad durys čia visąlaik atviros ir Kino centras yra visiems. Be abejo, jaučiame ir tam tikrą lūkesčių spaudimą. Daug ką galime padaryti, bet ne viską iškart. Kai kurie klausimai reikalauja daugiau darbo. Manau, Kino centrą pavyksta paversti diskusijų, tarimosi vieta. Čia žmonės lankosi ir savo iniciatyva, ir mūsų kviečiami. Be abejo, visiems aktualu pinigai, bet kartu aiškiai jaučiame tam tikro sisteminio požiūrio į visus kino procesus poreikį. Dabar labai svarbu, kad nusistovėtų rėmimo kriterijai, kad jie būtų taikomi vienodai, kad atsirastų daugiau tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo. Dauguma organizacijų racionaliai atsiliepia į mūsų prašymus. Nors ir būta labai karštų diskusijų, manau, galimybė diskutuoti sudaryta, ir organizacijos mielai naudojasi šia teritorija. Mūsų durys liks atviros. Prieš mėnesį pakvietėme visus aptarti prioritetinių metų darbų. Tokius susitikimus rengsime ir toliau. Tai galimybė LKC pristatyti bendruomenei savo darbus, o atskiros organizacijos iškelia apibendrintas problemas, kurias reikia spręsti kartu.

Jau laikas apibendrinti ir mūsų pokalbį. Trumpai – kokie šių metų Kino centro darbo prioritetai?
Didžiausi iššūkiai susiję su tuo, kaip 2014-aisiais ir vėliau keisis kino finansavimas. Šiemet taisyklės keitėsi minimaliai, kad sugaištume kuo mažiau laiko prieš svarstydami naujus projektus. Balandžio mėnesį planuojame aptarti iš naujo, kokie rėmimo sistemos klausimai spręstini pirmiausia. Tai vienas didžiausių iššūkių šiemet, nes keisis ir Europos kino rėmimo komunikatas, o tai reiškia, kad finansavimo taisyklės bus iš naujo derinamos su Europos Komisija. Reikės įvertinti, kad būtų surasta tinkama vieta anksčiau Kultūros fondo remtoms programoms. Turime pakeisti tai, kas mums akivaizdžiai dabar atrodo netinkama ir nelankstu, nepriimtina, neatitinka laiko. Svarbu taip pat kalbėti apie mūsų sektoriaus galimybes tarptautiniu mastu ir remiantis planuojamo tyrimo rezultatais strateguoti tolesnius veiksmus. Dar vienas paminėtinas dalykas – dalyvaujant įvairiuose kino festivaliuose, renginiuose, sieksime sudaryti daugiau galimybių lietuviškam kinui būti matomam Lietuvoje ir pasaulyje.